Likimo deivės Pievų gatvėje Rietave gyvenančiai Stasei Batavičienei nulėmė ilgą gyvenimą. Gegužės 7 dieną senolė šventė 100-ąjį gimtadienį ir, kaip pasakojo artimieji, pati negalėjo patikėti sulaukusi tokio gražaus amžiaus.
Kai proga tokia ypatinga, ja pasidžiaugti nori ne tik giminės ir artimieji. Savaitgalį jubiliatės namai buvo pilni anūkų ir proanūkių, o antradienį su gėlėmis, tortu ir dovanomis pas šimtametę atskubėjo Rietavo savivaldybės meras Antanas Černeckis, Savivaldybės administracijos Sveikatos, socialinės paramos ir rūpybos skyriaus vedėja Jolita Alseikienė, Rietavo socialinių paslaugų centro direktorė Danutė Stončiuvienė ir slaugytojos padėjėja Genė Mikalauskienė. Prie sveikintojų prisijungė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus viršininkė Laima Nagienė. Neeiline sukaktimi džiaugėsi ir būrys žurnalistų.
Palinkėję sukaktuvininkei sveikatos, stiprybės ir ištvermės, o jos dukrai Stasei Žiaugienei padėkoję už nepriekaištingą mamos slaugymą, svečiai domėjosi šimtametės nueitu gyvenimo keliu.
S. Žiaugienė pasakojo, kad mama gimė netoli Medingėnų – Pažėrų kaime. Tėvelių namuose augo dviese su seserimi. Kažkuriuo gyvenimo tarpsniu gyveno Giliogiryje, o vėliau su vyru įsikūrė Rietave, Pievų gatvėje. Užaugino dvi dukras ir du sūnus. Mamos šimtmečio sulaukė tik dukros – Stasė ir Telšiuose gyventi Zita. Abu sūnus jau mirę. Anapilin prieš vienuolika metų išėjo ir gražų amžių – 89 metus –nugyvenęs S. Batavičienės vyras.
Po tėvelio mirties į mamos namus atsikraustė ir ją globoti ėmė dukra Stasė. Dabar, kai ji pati sveiksta po kelio sąnario operacijos, džiaugiasi, kad rūpintis mama padeda Rietavo socialinių paslaugų centro darbuotoja G. Mikalauskienė.
Nors šimtametė sveikata pasigirti negali, o ir prieš 20 metų įdėtas širdies stimuliatorius jau pavargo, ji dar mėgina pavartyti laikraščius, nes būdama jaunesnė labai mėgo skaityti. Ypač domėjosi istorinėmis knygomis, aprašančiomis tikrus įvykius.
Pasak S. Žiaugienės, mama buvo stipri moteris: „Jaunystėje tarnavo pas ūkininkus, vėliau dirbo Rietave baldų gamykloje. Krutėjo, kol galėjo. Net būdama 85-erių dar laikė kiaulių, augino daržus. Mama niekaip negalėjo suprasti žmonių, dejuojančių, kad dabar sunku gyventi. Sakydavo: „Su klumpėm vaikščiojom, batus vienus turėjom, kad į bažnyčią pasipuoštume. Sunkiai dirbome ir viskas buvo gerai“.
Tačiau gyvenimo siūlui plonėjant, stiprybė išėjo. Ilgas amžius, matyt, nemažą sumaištį sukėlė ir galvoje – ją globojančią dukrą senolė vadina mama, nors… gal taip ji bando atsidėkoti Stasei už saugią ir aprūpintą senatvę.
Ne iš karto ilgaamžė susigaudė, kodėl į jos namus savaitgalį sugužėjo tiek daug žmonių (S. Batavičienė turi 14 anūkų, 12 proanūkių), o kai jai buvo paaiškinta, kokia proga suvažiavo tiek svečių, niekaip negalėjo patikėti sulaukusi šimto metų ir vis kartojo: „Negali būti…“
