Šešiasdešimt metų žmogui lyg ir nedaug. O sukūrus šeimą tiek metų nugyventi kartu? Šiais laikais jau lyg ir nemadinga. Bet reikia pripažinti, kad su nuostaba ir didžiule pagarba kalbame apie žmones, kuriems tai pavyko. Lapkričio 14 dieną savo deimantines vestuves atšventė šateikiškiai Jadvyga ir Alfonsas Šukiai.
Susipažino
piemenaudami
Abu sutuoktiniai kilę iš Kadaičių kaimo. Tiesa, Jadvyga gimė Mažeikiuose, tad kurį laiką ten ir gyveno, paskui su tėvais persikraustė į Plungę, o kai jai buvo keturiolika, šeima įsikūrė Kadaičiuose. Nuo tada sutuoktiniai ir pažįstami. Žinoma, pradžioje buvo tik draugai, kartu ganydavo karves. Paūgėję kartu į šokius eidavo. Alfonsas sakėsi Jadvygą kaip tikras kavalierius namo palydėdavęs. Kada ir kuriam labiau suvirpėjo širdelė, sutuoktiniai sakė nežiną. „Nuo pat pradžių kažkas traukė vienas prie kito, nors buvome būrys piemenų, mudu vis taikydavome atsiskirti nuo kitų, kad galėtume pasikalbėti“, – prisiminė Jadvyga.
Apie porą metų padraugavę, paslapčia nuo visų artimųjų Jadvyga ir Alfonsas santuoką įregistravo civilinės metrikacijos skyriuje. „Su arkliu į Salantus nuvažiavome, susimokėjau tris rublius ir nusipirkau sau žmoną“, – juokavo šateikiškis. „Tą rytą laukiau, kol uošvis išeis į darbą, kad galėtume nuvažiuoti į metrikaciją. Išeidamas iš namų, saviškiams pasakiau, kad važiuosiu susirašyti, aišku, nepatikėjo. O aš tos pačios dienos rytą savo tėvui pasakiau, kad žadu susirašyti. Iš pradžių nepatikėjo, o paskui pasakė, kad daryčiau kaip noriu“, – vienas per kitą prisiminimais dalijosi „deimantiniai“ jaunieji. Kam toks paslaptingumas? Pasirodo, jaunieji bijojo, kad tėvai gali neleisti tuoktis, mat Alfonsui tada vos aštuoniolika tebuvo. Įregistravo santuoką be didelių ceremonijų, artimiesiems tik vaišių parvežė.
Na, o tais pačiais metais, prieš naujuosius, Šukiai vestuves iškėlė kaip reikiant, ir bažnyčioje dar kartą vienas kitam pasižadėjo. Sutuoktiniai prisiminė, kad „veselė“ buvo linksma, anot Alfonso, net tris dienas šventė. Ir piršlys pavykęs, matyti, kad gerai piršliavo, juk Šukiai kartu gyvena jau šešiasdešimt metų.
Viena – pusketvirtų metų
Po dvejų metų Alfonsui teko palikti jauną žmoną – ilgiems pusketvirtų metų, jis buvo pašauktas tarnauti į tarybinę armiją. Ir niekam tuo metu nerūpėjo, kad jaunoji Šukienė po širdimi nešioja kūdikį. Kai po 3,5 metų Alfonsas grįžo, po namus jau bėgiojo dukrytė Jadvyga. Ar nebaisu palikti jauną žmoną vieną ilgiems metams? „Jei norėsi sulaukti, neišdykauk“, – tada sakė jį išlydinčiai žmonai Alfonsas.
Ir laukė Jadvyga savo išrinktojo, nors kaimo bobutės ir plepėjo, kad nesulauks. Mat dar prieš vestuves Alfonso tėvus protino, kad vienturtė eigulio dukra vargu ar sugebės vyrui bulvienės išvirti, ir miltus į sriubą dės su pirštinėmis. Bet, kaip sakė vyras, tokios kalbos jo negąsdino,- „Jei ji būtų nemokėjusi, aš būčiau mokėjęs. O miltų su pirštinėm neima ir bulvienę skanią išverda“. O ir pati Jadvyga sakėsi, kol vyras tarnavo, net minčių negalėjo kilti, kaip Alfonsas sakė, išdykauti. „Jei norėtum, aišku, kad rastum, bet tada tikrasis jau nebegrįžtų“, – svarstė Šukienė.
O kaip tas pavydo, abejonių kirminas? Negi rašydamas laiškus artimiesiems taip nė karto ir nepaklausė, kaip jo žmonelė gyvena viena, ar neišdykauja? „Nereikėjo ir klausti, šalia jo tėvai gyveno, tetos. Juk jei kas būtų nutikę, kol dar šilta būtų viską pranešę“, – juokėsi Jadvyga.
Visada Šukiai pasitikėjo ir iki šiol pasitiki vienas kitu. Štai Alfonsas jau dvidešimt penkerius metus dainuoja Šateikių folkloriniame ansamblyje. Anot moters, kitos šateikiškės, lankančios ansamblį, jai priekaištauja, kam vieną vyrą išleidžia. „O kas čia tokio, dvidešimt penkerius metus lanko ir vis tiek pareina namo“, – šmaikštavo moteris.
Nugyventa gražiai
Alfonsas dirbo vairuotoju, Jadvyga kolūkyje melžė karves. Taip ir nugyveno amžių. Užaugino keturias dukras: Jadvygą, Danguolę, Neringą ir Dalią. Dabar džiaugiasi aštuoniais vaikaičiais ir šešiais provaikaičiais.
Žinoma, visko gyvenime būna, juk žmonės sako, kad jaunystė – kvailystė. Tada ir emocijos staigiau prasiveržia, ir būdas karštesnis… Neslėpė Šukiai, kad ir jiedu susipykdavo, anot Alfonso, jis dažniausiai savo žmonai nusileisdavo, bet kartais pykdavo ilgiau už ją. „ Aš negaliu ilgai tylėti, susakiau viską ir vėl galiu kalbėtis“, –
pasakojo Jadvyga, o vyras, tik kilus konfliktui, sprukdavo lauk, kol jo žmonai pyktis praeis. „Juk ir angelai danguje susipyksta, bet jei nenusileisi vienas kitam, nieko nebus“, – svarstė šateikiškė. Moteris pridūrė, jog per visus šešiasdešimt metų nė karto nebuvo pagalvojusi apie tai, kad reikėtų skirtis. „Nugyvenom gražiai, nors ir sunkiai. Nieko blogo vienas kitam nepadarėm“, – pritarė savo žmonai Alfonsas.
Tenka girdėti, kad besiskiriančios poros sako, jog dingo meilė. Šukiams tokie dalykai nesuprantami. „Man atrodo, kad dabar dar labiau myliu. Kol vaikai buvo maži, darbai rūpėjo, gal ir kitaip atrodė. O dabar pusdienį kur užsibuvus jau ir traukia namo pažiūrėti, ką tėvukas daro“, – pasakojo J. Šukienė. „Žinokit, nemainyčiau savosios į jokią kitą“, – atviravo A. Šukys.
Paklausti, ar pajuto tuos praėjusius šešiasdešimt metų, Šukiai tvirtino, jog atrodo, kad nieko jie dar ir negyveno.
