Nuo 2010 metų sausio 1 dienos įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 30:2009 „Infragarsas ir žemo dažnio garsai: ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose”. Ji nustato infragarso ir žemo dažnio garsų ribinius dydžius gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei taikoma infragarso ir žemo dažnio garsų poveikiui visuomenės sveikatai vertinti.
Infragarsas – žmogui negirdimas garsas, kurio dažnis yra mažesnis nei 16 Hz. Žemo dažnio garsas – nuo 16 iki 200 Hz. Žmogaus ausis yra jautri garsui, kurio dažnis – nuo 20 Hz iki 20000 Hz. Ausies jautrumas žemiems dažniams mažėja, taigi pagaunamas gali būti tik labai stiprus infragarsas (prie 20 Hz dažnio jis turi būti virš 70 dB).
Žmonės negirdi infragarso ir žemo dažnio garsų, tačiau juos jaučia. Ši norma privaloma juridiniams ir fiziniams asmenims, projektuojantiems, statantiems bei eksploatuojantiems gyvenamuosius ir visuomeninės paskirties pastatus, rengiantiems miestų ir kitų gyvenviečių, gyvenamųjų rajonų, mikrorajonų planavimo, užstatymo ir rekonstravimo projektus, kuriantiems technologijas, projektuojantiems, gaminantiems, eksploatuojantiems darbo priemones, technologinę ir inžinerinę įrangą, buitinius prietaisus, organizuojantiems muzikinius ir kitus masinius renginius, taip pat įstaigoms ir/ar institucijoms, vykdančioms infragarso ir žemo dažnio garsų stebėjimus bei kontrolę.
Nustatyta, kad kai kurie žemo dažnumo garsai arba infragarsai veikia neigiamai: 37 Hz dažnio garsas sukelia širdies, plaučių ir skrandžio sutrikimus, dėl dažnai girdimo 16 Hz dažnio sutrinka skrandžio veikla. Vykdant ilgus tyrinėjimus, nustatyta, kad infragarsas sukelia baimės ir susirūpinimo jausmą. Pažymėtina, kad labai žemus ir aukštus garsus, esančius už girdėjimo ribos, galime justi visu kūnu, kaip mechaninę vibraciją, šilumą ir pan.
Žemesni nei 16 Hz dažnio garsai žmogui yra kenksmingi, sukelia nepagrįstą baimę, nerimą, nuovargį, „jūros ligos” simptomus, gali pakenkti regėjimui ir tapti rimtų sveikatos sutrikimų priežastimi. Ypač pavojingas 7 Hz dažnio infragarsas, nes, būdamas netoli mūsų kūno organų, gali sutrikdyti širdies ar smegenų veiklą. Infragarsą skleidžia mašinos, gamtos stichijos – audra, žemės drebėjimai, uraganai ir t. t.
Važiuojant automobiliu 100 km per valandą greičiu, kyla stiprus 16 Hz dažnio negirdimas garsas. Štai kodėl tolimos kelionės taip vargina. Nuo infragarso sunku pasislėpti, nes pagal savo bangos struktūrą jis turi savybę linkti už pasitaikančių kliūčių ir plinta toli.
Jo atsiradimo šaltiniai yra įvairūs: natūralūs (vėjas, jūros bangų mūša), techniniai (pramonės įmonės, transporto priemonės – lengvieji automobiliai, lėktuvai ar vėjo jėgainės ir kt.).
Triukšmui, aprėpiančiam platų dažnių diapazoną, nebūdingas kuris nors vienas tonas. Labai garsus triukšmas yra pavojingas, nes ilgas stipresnio nei 100 dB triukšmo (reaktyvinio lėktuvo variklio, daugelio mechanizmų keliamo triukšmo) poveikis greitai ir visam laikui pažeidžia klausą. Ypač pavojingas žemo dažnio triukšmas, kuris, palyginti su aukšto dažnio triukšmu, neatrodo toks stiprus. Nuo labai stipraus žemo dažnio garso ir infragarso (garsai, kurių žmogaus ausis negirdi) pradeda svaigti galva, pykina, atsiranda visokių fiziologinių pokyčių. Karo pramonės specialistai netgi atliko eksperimentų, tikėdamiesi infragarsą panaudoti kaip ginklą.
Nustatyta, kad kiekvienas vidaus organas arba audinys vibruoja savitai, tam tikru akustiniu dažniu pagal žmogaus girdos ribas. Kai organas funkcionuoja normaliai, jo virpėjimo amplitudė nedidelė. Organo funkcijai sutrikus, akustinės amplitudės dydis svyruoja. Kuo amplitudė plačiau svyruoja, tuo organas labiau pažeistas. Plaučių ir kvėpavimo organų sistema biorezonuoja tarp 4,5-2,8 Hz, skrandžio ir kasos – 4-5 Hz, kaukolė – 20-30 Hz, rankos – 2-5 Hz, širdis, stuburas ir inkstai – 6 Hz.
Parengta pagal Valstybinio aplinkos
sveikatos centro ir Sveikatos apsaugos
ministerijos informaciją
