Šitaip sako nuo rugsėjo Plungės kultūros centre dirbti pradėję Gabrielė Budrytė ir Edmundas Gylys. Gabrielė – direktoriaus pavaduotoja-etnografė, Edmundas – renginių organizatorius. Gabrielė kilusi iš Medingėnų Rietavo savivaldybėje, Edmundas – klaipėdietis. Medingėniškiai ir rietaviškiai porą pažįsta jau seniai, o štai plungiškiams tai nauji veidai. Tad ir kalbamės, kokių naujovių į Plungės kultūrinį gyvenimą žada atnešti jauni žmonės.
– Papasakokite apie save.
Gabrielė: Gimiau, augau, mokiausi Medingėnuose. Taip susiklostė, kad patekau į „Yamahos“ mokyklą Plungėje, kuriai vadovavo Rita Urniežienė. Ji tuo pat metu dirbo ir Rietavo Mykolo Kleopo Oginskio meno mokykloje. R. Urniežienė manyje pamatė didelį potencialą ir „parkrapštė“ į Rietavą, kad išmokčiau muzikos pagrindų. Vėliau išvažiavau mokytis į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Ten susipažinau su Edmundu. Konservatorijoje studijavau dirigavimą. Studijas tęsiau Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, – taip pat dirigavimo. Pagal specialybę esu chorinio dainavimo dirigentė.
Edmundas: Mano kiek kitokia istorija. Esu iš Klaipėdos. Mokykloje – renginių vedimas, ėjimas į sceną, ko gero, vienintelėje tada teatrinės pakraipos klasėje Simono Dacho progimnazijoje. Būdamas 10 metų pradėjau lankyti Juozo Karoso muzikos mokyklą – mokytis groti akordeonu. Ten patekau labai netikėtai. Nuo vaikystės jaučiau ryšį su muzika, dainuodamas su seneliais, tėvais. Muzikantų šeimoje nėra, tačiau mama turbūt įžvelgė, jog turiu gebėjimų, ir be mano žinios užrašė į muzikos mokyklą. Priėmimas jau buvo pasibaigęs, bet išimties tvarka spalio pabaigoje atėjau pas direktorių Sigitą Kusą. Jis mane paegzaminavo, įsitikino, kad turiu neblogų gebėjimų, ir suteikė teisę mokytis nuo vidurio trimestro.
Sužinojus, kad mokysiuosi muzikos mokykloje, iš pradžių man ta idėja nepatiko. Aš buvau maksimalistas, norėjau gerai mokytis ir bendrojo lavinimo mokykla buvo pirmoje vietoje, o čia dar papildomas dalykas, krūvio daug, bet… Po kelių pirmų pamokų akordeonas sužavėjo kaip muzikos instrumentas. Radau ryšį su pirmąja akordeono mokytoja, o vėliau laukė daug koncertų, konkursų. Lydėjo sėkmė. Baigus muzikos mokyklą – Stasio Šimkaus konservatorija. Tada natūralus posūkis – rinktis Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Dabar dar tęsiu studijas magistrantūroje. Gretutinės krypties studijomis abu su Gabriele pasirinkome pedagogiką.
– Tai kodėl esate kultūros centre Plungėje, o ne kokioje nors mokykloje?
Gabrielė: Nežinau kodėl, bet visada norėjau būti muzikos mokytoja. Kol studijavau, ja dirbau. Darbas puikus, viskas gerai, bet labai sunku su mažais vaikais. Meno mokykloje gal būtų kitaip, nes vaikai ateina jau orientuoti į muziką, o pradinėse klasėse ir gimnazijose sunkesnis darbas vaiką įtikinti, kad muzika – labai puikus dalykas. Supratau, kad tai kol kas dar ne mano. Gal kada nors gyvenime ir būsiu, bet dar neatėjo tas laikas.
Edmundas: O aš negalėčiau sakyti, kad ne mano darbas. Mane žavi būtent muzikos pedagogika. Darbas unikalus, būtent su vaikais ir jaunimu, bet, kita vertus, kultūros centro veikla nėra taip nutolusi nuo mūsų studijų. Baigėme universitetines studijas, o universitetinis išsilavinimas ir byloja apie universalų išsilavinimą kaip kultūros kūrėjų, veikėjų. Manau, kad kultūros centro veikla yra puiki proga reikštis, augti mums kaip kūrėjams, menininkams ir kartu savo kūryba dalintis su plačiąja publika.
– Esate jauni žmonės, Gabrielė – direktoriaus pavaduotoja. Ar neteko susidurti su vyresnių kolegų kreivais žvilgsniais?
Gabrielė: Iš pradžių toks vaizdas susidaro, kad atėjo jaunas žmogus ir ką jis čia gali padaryti. Bet pirmomis dienomis mes susibendravome su visu kolektyvu, kuris mus priėmė nuoširdžiai ir draugiškai ir labai gelbėjo visose situacijose, nes nežinojome, kas ir kaip vyksta. Tiek direktorius, tiek kolektyvas pamatė, jog mes galime, jog nesame visiški dundukai. Turime palaikymą, patys suprantame, kur atėjome, ką turime padaryti. Gal tas pavadinimas baisiau skamba, nei iš tikrųjų yra.
– Gabrielė dar dirba Rietavo kultūros centro Medingėnų filiale, vadovauja liaudies muzikos kapelai „Medinga“. Kokie keliai nuvedė ten?
Gabrielė: Gal prieš trejus metus, dar studijuodama Vilniuje, pradėjau. Kolektyvui anksčiau mama vadovavo. Ir tėtis ten grojo. Tačiau, kai tėčiui atsitiko nelaimė, mama išėjo. Buvo toks tarpas, kad niekas nieko nedarė, pasisiūliau ir priėmė. O kodėl ne? Juk pažįstu visus žmones, galiu ten tvarkytis, nėra labai daug renginių Medingėnuose.
– Žinau, kad ir patys grojate kapeloje.
Edmundas: Tenka įvaldyti tuos instrumentus, kur nesame profesionalai. Aš groju bosine gitara, nes nėra kam groti. Gabrielė – būgnais. Norėjosi daugiau įnešti spalvų į kapelą, į jos skambesį, kažkuo išsiskirti. Reikia pripažinti, kad kapelų yra daug ir visos jos turi panašų repertuarą. Žinoma, kažkiek reikia prisirišti prie įprasto repertuaro, turint omeny, jog važiuojame koncertuoti į šventes, kur susirenka žmonės, mėgstantys būtent tokią muziką.
– Gal atsiradus jaunai vadovei atsirado ir daugiau norinčių į kapelą?
Gabrielė: Nėra Medingėnuose tiek daug žmonių, kurie dalyvautų. Tai tie, kurie ėjo, ir eina.
Edmundas: Bet turime kviestinių muzikantų, kurie pagelbėja didesniuose renginiuose ir pagražina kapelos skambesį. Ir turime naują, pačią jauniausią kapelos narę, kuriai dabar berods dešimt metų.
– Grįžkime prie Plungės, kodėl čia? Nenorėjote likti sostinėje, juk, atrodo, ten daugiau galimybių?
Gabrielė: Ten ir taip visko yra. O Klaipėda – mažesnis miestas, kur tu gali kurti ir daryti viską iš naujo. Dabar atsirado Plungė, Rietavas – dar mažesni miestai. Manau, kad čia lengviau save realizuoti.
Edmundas: Gal ne tiek lengviau, kiek maloniau. Todėl, kad auditorija nėra tiek išlepinta įvairios kultūrinės pasiūlos. Žmonės labiau vertina ir džiaugiasi paprastesniais dalykais. Be to, čia didesnės galimybės tobulėti nei didžiuosiuose miestuose. Ten dideli biudžetai, dideli šablonai, didelis užduočių pasiskirstymas. O čia tų funkcijų aprėpi daugiau, tada tobulėji įvairiose srityse: nuo renginio logistikos iki meninės saviraiškos. Mažame mieste turi būti išradingesnis ir ugdyti kūrybingumą, sugalvoti, kaip įdomiai, naujai, su ribotu biudžetu padaryti renginį, kad publikai būtų įdomu, kad pritrauktum žiūrovų.
– Pastaruoju metu renginių organizatoriai keitėsi itin dažnai. Ar nekilo klausimų, kodėl?
Edmundas: Aš tos tendencijos nežinojau ir tikrai nebuvau tiek pažįstamas su šiais dalykais. Nebuvo abejonių būti renginių režisieriumi, kadangi studijuodamas Vilniuje turėjau šiek tiek praktikos. Medingėnuose Gabrielė dirbo viena, o kai vyksta renginiai, reikia pasirūpinti viskuo – nuo organizavimo iki fotografavimo. Tai neišvengiamai teko ir man padėti. Patiko ta sritis, artimas dalykas, platforma įgyvendinti savo kūrybines idėjas. Be to, jau buvo susiformavusi anksčiau išsakyta mano pozicija dėl galimybės tobulėti mažesniuose miestuose. O dėl kaitos, tai stengsimės nutraukti šią grandinę ir užsilaikysime čia ilgiau. Juo labiau kad gera dirbti šalia savo srities profesionalų, mokytis ir tobulėti.
– Dirbate neseniai. Koks buvo pirmas pasirodymas Plungės žiūrovams?
Edmundas: Pirmas pasirodymas buvo per Didįjį jomarką. Labai greitai. Pradėjome dirbti nuo rugsėjo pradžios, o už poros ar trijų savaičių jau buvo renginys. Teko labai greitai įsivažiuoti į procesą: ir mugės organizavimas, ir scenarijaus rašymas, ir susipažinimas su kolektyvais, ir jų pakvietimas. Nemažai logistinių iššūkių keliantis renginys pakliuvo. Teko paprakaituoti, bet, manau, gerai susitvarkėme.
Gabrielė: Šis renginys buvo toks liaudiškesnis. Bet tas, dėl kurio labiau išgyvenome, buvo gala koncertas, fortepijono pristatymas. Tai buvo pirmas atsakingas pristatymas, brangus instrumentas, ir labai bijojome, kad neatsitiktų ko nors nenumatyto.
– Sakoma, kad nauja šluota naujai šluoja. Ar ir Plungėje nusimato kas nors naujo? Gal kažkiek keisis jau tradiciniai renginiai?
Gabrielė: Pirmais metais ką nors keisti tradiciniuose renginiuose būna sunku, nes nežinai, kaip būdavo ir ką reikia padaryti naujo. Tai šie metai yra tokie pastovesni, labiau kaip įprasta su trupučiu mūsų patobulinimų. Bet, praėjus vienam sezonui, kitam sezonui mes jau žinosime, kas turi būti padaryta, ko reikia, ko nereikia. Stengsimės kažkiek atnaujinti. Be to, tikimės, kad viskas bus sėkmingai su mūsų projektais ir jau vasarą bus naujų didelių renginių Plungėje.
Edmundas: Ilgainiui norėtųsi padaryti tam tikrų pokyčių. Nebūtinai pakeičiant patį formatą iš esmės, bet įkvėpti naujovių. Kodėl gi ne?
– Medingėnai, Plungė, daug renginių. Kaip neperdegate, ar lieka laiko sau, pomėgiams?
Gabrielė: Kartais perkaista galva ir norisi poilsio, bet iškrenta koks savaitgalis, kai nereikia jokiame renginyje būti, tada pailsi, išsimiegi ir toliau važiuoji. Abu mėgstame keliauti. Bet mūsų darbas toks, kad tai suderinti sunku.
Edmundas: Sakoma: „Svajokit atsargiai.“ Buvo svajonė keliauti. Tai dabar keliaujame kiekvieną rytą iš Klaipėdos į Plungę (juokiasi). Didžioji dalis mūsų pomėgių susiję su muzika, menu, kultūra, tai kažkiek darbas ir yra pomėgis. Matyt, toks menininko likimas – visada būti mene ir gyventi tuo. O jei rimčiau, ne be reikalo pasirinkome gyventi Klaipėdą. Jūra arti, pasivaikščiojimai pajūriu, ypač ne sezono metu, kai gali atitrūkti nuo visko: giminaičių, darbo.
– Praktiškai 24 valandas esate kartu. Vienas nuo kito nepavargstate?
Gabrielė: Kad ir sėdime viename kabinete, bet mes savo galvose „verdame“ skirtingas mintis ir tik per kavos pertraukėlę išklojame viską, ką darome ir kaip.
– Edmundas minėjo, kad yra tekę vesti renginius kituose miestuose. Kokie plungiškiai žiūrovai?
Edmundas: Puikūs. Manau, kad publika aktyvi. Mane stebina, kad visuose renginiuose beveik pilna salė žiūrovų. Labai smagu, kad publika jaučia ir vedėją, ir muzikantus. Labai šiltai priima ir netgi savo pastebėjimų pasako. Labai smagu, kad yra toks bendravimas. Iš muzikinės pusės – publika išprususi.
– Priklausote amžiaus kategorijai, kuri įvardijama kaip jaunimas. Kaip jums Plungės jaunimas?
Edmundas: Kaip ir visur. Jei įdomu, jis dalyvaus. Jaunimas išrankus, o dar kai turime internetą, visas technologijas… Sunku pasiūlyti ką nors įdomiau, nei gali pasiūlyti įrenginiai. Nors kartais man atrodo, kad jaunų žiūrovų Plungėje nelieka, nes kiek jaunimo šoka arba „Žirginėliuose“, arba „Suvartuke“, kiek jų groja. Visi jie turi būti scenoje.
Gabrielė: Kai gyveni mažesniame mieste, atrodo, kad didesniame geriau. Manau, kad visiems būna tas amžius, kai nėra ką veikti, kol jį išaugi, kol supranti, ką nori veikti. Jau dabar kuruojame savanorystės klubą „Forum“, pavasarį labiau paviešinsime. Stengsimės kurti iniciatyvas, įtraukiančias būtent jaunimą.
– Ko palinkėtumėte sau?
Gabrielė: Svajonių turime labai daug. Todėl palinkėčiau sau daug naujų idėjų, kurių tikrai prireiks.
Edmundas: Po tokio prezidentinio palinkėjimo sau palinkėsiu sulaukti gilios senatvės. Ir kai pražils galva, kad galėčiau sėdėti su tavimi, Gabriele, ant suoliuko ir lesinti balandžius.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės jūsų sumanymams ir darbams.
