Prieš tris dešimtmečius ant vadinamosios Plungės jūros kranto pastatyta irklavimo bazė jau seniai prašosi rūpestingo šeimininko rankos. Ko gero, nuo pat pastatymo dienos šis pastatas nėra matęs remonto, tačiau ilgiau tai tęstis nebegali – kadaise prestižiniu laikytą sporto objektą reikia arba renovuoti, arba… pasmerkti myriop. Antradienį Savivaldybėje dėl irklavimo bazės rekonstravimo surengtas pasitarimas, į kurį netgi specialistės iš Vilniaus, Centrinės projektų valdymo agentūros, buvo pakviestos.
Itin opi irklavimo bazės tolesnio likimo problema gvildenama jau ne vienerius metus. Tas objektas – Savivaldybės turtas, jame glaudžiasi Plungės sporto mokyklos baidarių ir kanojų irklavimo skyriaus auklėtiniai ir treneriai, o kartu – ir jų turimas sporto inventorius. Irklavimo bazė, tiesiogine to žodžio prasme, pradėjusi griūti. Ją būtina rekonstruoti, tačiau Savivaldybės kišenėse vėjas švilpauja – pinigų tokiems objektams nebuvo net gerais laikais, o ką jau kalbėti apie krizės metus.
Todėl visada kalbėta ir dabar dar kalbama, kad reikėtų kažkaip kooperuotis su privačiu kapitalu. Tačiau taip, kad naudos turėtų ir Savivaldybė, ir lėšas investavęs privatininkas, ir kad niekas nuskriaustas nesijaustų.
Kaip sakė pasitarimą organizavusi Savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėja Žaneta Piepalienė, šiuo klausimu renkamasi jau ne pirmą kartą. Jį jau gvildeno ne tik Savivaldybės administracijos, bet ir Savivaldybės
tarybos, rajono sporto tarybos, Plungės sporto mokyklos atstovai.
Dabar nutarta pasikviesti ir daugiau apie tokius projektus išmanančių specialistų – Centrinės projektų valdymo agentūros Viešosios ir privačios partnerystės skyriaus viršininkę Dalią Budrienę ir to paties skyriaus ekspertę Viktoriją Kazarauskaitę. Iš jų tikėtasi pagalbos, tiksliau – patarimo, koks būtų paprasčiausias ir greičiausias kelias Savivaldybei kartu su privatininku irklavimo bazę naujam gyvenimui prikelti.
Viešnia iš Vilniaus D. Budrienė pasidžiaugė: „Gerai, kad šį klausimą aptarinėjate plačiame rate, kad viską darote viešai ir stengiatės, kad nebūtų prichvatizacijos kvapo“. Anot jos, kai viešasis sektorius (šiuo atveju Savivaldybė – aut. past.) į savo valdas įsileidžia privatininką, visuomenei kyla daug abejonių ir net įtarimų, todėl gerai, kad nuo pat pradžių veikiama skaidriai.
Pasitarime dalyvavo meras Albinas Klimas, vicemeras Mindaugas Jurčius, Savivaldybės administracijos direktorė Asta Beierle Eigirdienė, Savivaldybės administracijos Kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Alvydas Viršilas, sporto mokyklos direktorius Kostas Petrutis, irklavimo treneriai Edmundas Gelčinskas ir Arvydas Vaitkus, kiti. Akcentuota, kad, bendradarbiaudama su privačiu verslu, Savivaldybė kels savus reikalavimus. Pagrindinis – kad irklavimo bazėje būtų sudarytos kuo geresnės sąlygos jauniesiems irkluotojams ir jų treneriams. Ir kad būtų numatyta vieta jų valtims laikyti. Be to, tikimasi, kad privatininkas tenkins ir visuomenės poreikius: gal įrengs paplūdimį ar sporto aikštelę. Na, o visa kita – jau jo reikalas.
Prasidėjus diskusijai, sporto mokyklos direktorius K. Petrutis ėmė sakyti, kad irklavimo skyrių būtų galima plėsti, kad į tą pačią bazę būtų galima priimti treniruotis ir lengvaatlečius, orientacininkus. Šiuo klausimu jau ne vienerius metus besidominti Savivaldybės tarybos narė Elvyra Valerija Lapukienė jam prieštaravo: „Ką čia grybaujat po Stalgėnų miškus. Juk apie tai kalbėjom Sporto tarybos posėdyje, tačiau plėtros neplanuojam. Nes privatininkas ten ateis dėl naudos“, – sakė E. V. Lapukienė.
Pasitarimo metu bandyta analizuoti ir skaičiuoti: ką Savivaldybė gali pasiūlyti privačiam investuotojui, ko iš privatininko tikimasi, kokią veiklą jis galėtų plėtoti Savivaldybei priklausančiuose pastatuose bei sklypuose, kiek investuotojui atsieitų įrengti patalpas irkluotojams, kiek kainuotų jas išlaikyti ir t. t.
Po gana ilgos diskusijos Centrinės projektų valdymo agentūros specialistės Savivaldybės ir sporto atstovams patarė toliau plėtoti viešosios ir privačios partnerystės idėją. Anot jų, Savivaldybė turėtų rengti dokumentus ir kreiptis į Finansų ministeriją. Jei bus gautas palaiminimas, tada jau galima rengti medžiagą konkursui, o su jo laimėtoju pasirašyti koncesijos sutartį. Ž. Piepalienė, paklausta, ar tai greitas procesas ir kada jau galima tikėtis irklavimo bazės atnaujinmo, atsakė: „Procesas gana ilgas ir sudėtingas. Greitų rezultatų tikrai nebus. Juolab kad viešojo ir privataus sektorių partnerystė Lietuvoje dar labai šviežias dalykas. Tačiau tai labai skatinama“, – sakė skyriaus vedėja.
