Rietavo savivaldybės kultūros centre Eglė Fabijonavičienė dirba jau ketvirti metai. Į kultūrinę erdvę įžengusi kaip meno vadovė, praėjusį lapkritį ji tapo renginių organizatore ir Daugėdų filialo vadove.
Rietaviškiams, kurie dažnai dalyvauja kultūros renginiuose, E. Fabijonavičienės veidas gerai pažįstamas. Įspūdis toks, kad be jaunos moters neapsieina nė viena šventė. Eglė – ne tik puiki renginių vedėja, ji pati rašo scenarijus, kuria dekoracijas ir atlieka režisieriaus darbą.
Gerai šventei reikia gero scenarijaus, o geram scenarijui būtina gera idėja. Iš kur pasisemti minčių, kai renginys veja renginį, o scenarijus tenka „kepti“ vieną po kito? Išgirdusi šį klausimą, kultūros darbuotoja plačiai nusišypsojo: „Esame būrys bendradarbių, susėdame pasitarti. Vienas vieną mintį, kitas kitą pasiūlo, taip bekalbant ir užgimsta idėjos. Ir patirtis daro savo. Vartydama knygos ar interneto puslapius ir radusi gražių minčių ar tekstų juos išsaugau, kad prireikus galėčiau panaudoti. Kai dirbi mėgstamą darbą, kažkaip viskas savaime išeina“, – kalbėjo E. Fabijonavičienė.
Kultūros centre Eglė organizuoja ir edukacines programas: Užgavėnių kaukių gamybos, Velykų margučių dažymo vašku. Vasarą pirmą kartą išmėgino edukaciją „Pasakiškos dienos“. Būdama Fėja Niekadėja skaitė vaikams pasakas, mokė juos įkūnyti pamėgtus personažus, daryti darbelius iš popieriaus.
Esanti meno žmogus E. Fabijonavičienė sakė supratusi gal ketvirtoje klasėje, kai jai teko suvaidinti pagrindinį vaidmenį spektaklyje per Kalėdas. Nuo tada Judrėnų pagrindinėje mokykloje, vėliau Veiviržėnų gimnazijoje jos buvo pilna: aktyvi mokinė šoko, dainavo, vaidino, kūrė eilėraščius ir organizavo renginius. Negana to, su drauge sceninės patirties sėmėsi sėkmingai dalyvaudamos Lietuvos televizijos talentų šou. Savo aktorinius gebėjimus mergina pasitikrino vaidindama Judrėnų kultūros namų humoro grupėje „Skardis“.
Kad ir kokią menišką sielą turėjo judrėniškė, baigusi gimnaziją, pasirinko medicinos mokslus. Metus laiko Klaipėdos universitete studijavo visuomenės sveikatos programą, paskui studijas metė – suprato pasukusi ne tuo keliu.
Gyvenimą naujomis spalvomis nuspalvino meilė. Būdama dvidešimt vienerių Eglė ištekėjo už metais vyresnio Ediko ir apsigyveno vyro gimtinėje Žadvainuose. Čia gimė jųdviejų pirmas sūnus Gytis. Mažojo sūnaus Mato susilaukė įsikėlę į namą, nusipirktą Giliogirio kaime. „Visą gyvenimą prisiminsiu – atsikraustėme į naują namą, o po kiek laiko, pavasarį, šalia mūsų įsikūrė dar vienas gyventojas – gandras. Susisuko sau lizdą ant pliko cementinio elektros stulpo. Visi juokėsi: „Turėsit dar vaikų“, o aš iš tikrųjų jau laukiausi. Galima sakyti, kad gandras visam kaimui mūsų paslaptį išdavė“, – juokėsi moteris.
Eglės noro kurti motinystė nesustabdė. Visada norėjusi būti finansiškai nepriklausoma, ji nuolat sugalvodavo kuo užsiimti: kepė tortus, darė papuošalus, vėlė veltinius. Kai nuo vilnos vėlimo rankos nuėjo žaizdomis, pradėjo kurti dekoracijas šventėms: kvietimus, stalo korteles, angeliukus, dėžutes, albumus. Kūrybos proceso metu kilo verslo idėja – vesti renginius vaikams. Griebtis jos neskubėjo, abejojo, ar tikrai užteks kūrybiškumo. Nepasitikėjimas dingo po to, kai draugai patikėjo jai ir Edikui būti vestuvių piršliais. „Išbandėme, pavyko. Ir visos abejonės dingo. Pasiskelbiau vedanti šventes ir netrukus jau turėjau pirmąjį užsakymą. Po pusmečio mano verslas buvo įsibėgėjęs. Mėgstu dirbti su vaikais, ir jie tai tikriausiai jaučia. Ir kultūros centre man smagiausios yra Vaikystės ir Eglutės įžiebimo šventės. Patinka, kai daug jausmo galima įdėti.“
Nors ir yra labai užimta, moteris dar randa laiko savo pomėgiams – knygoms, spektakliams, geriems filmams. Kurią knygą skaitys, renkasi pagal pavadinimą. „Man labai svarbus knygos pavadinimas. Skaitau ir grožinę literatūrą, ir rimtesnę, tačiau mėgstu išskirtinai šiuolaikinius autorius. Filmų taip pat nemėgstu senų – renkuosi naujus, neseniai sukurtus. Turėdama laiko būtinai nuvažiuoju pažiūrėti kokio gero spektaklio. Neseniai pradėjau vesti saldžių pyragėlių kepimo užsiėmimus“, –
pasakojo E. Fabijonavičienė.
Daug tėvų dėmesio ir laiko reikalauja abu sūnūs. Jauna mama stengiasi, kad vaikai draugautų su kultūra, bet primygtinai daryti vieno ar kito neverčianti: „Labai noriu, kad Gytis lankytų meno mokyklą, bet jis mieliau kompiuteriu nei saksofonu „groja“. Kartą sūnus pasakė nėjęs žiūrėti spektaklio, tai labai subariau, labiau nei būčiau pykusi už prastai išmoktą pamoką. Žiūrint spektaklius vystosi vaiko emocijos, ugdoma fantazija, be to, kiekvienas pastatymas turi pamokomąją mintį.“
Prieš dvejus metus E. Fabijonavičienė vėl pradėjo studijuoti. Šį kartą Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje siekia įgyti kūrybos ir pramogų industrijos specialisto diplomą.
