Retai pasitaiko, kad jaunas, darbingas žmogus veržtųsi gyventi į kaimą. Dažniau atvirkščiai – dumia į miestus, didmiesčius, traukia į užsienį. Užtat kaimai sensta ir tuštėja. O štai Silvija ir Andrius Petrikai pasielgė priešingai nei dauguma – didmiestį iškeitė į miestelį, tiksliau – prieš pusantrų metų paliko Klaipėdą ir sėkmingai įsikūrė Alsėdžiuose. Silvija čia mokytojauja, jos vyras dirba policijoje Plungėje. Ar dabar dėl tokių kardinalių pokyčių šeima nesigaili? „Ne, nė kiek“ – šypsodamasi sakė moteris.
„Klaipėdoje gyvenome nuo studijų laikų. Ten turėjome butą, darbus, dukros mokyklą lankė. Bet vis svajojome – kaip būtų gera į gimtuosius Alsėdžius sugrįžti. Daugeliui buvo neaišku, ko mes į tą kaimalį veržiamės, bet mus tiesiog traukte traukė“, – pasakojo alsėdiškė.
Ir Silvija, ir penkeriais metais už ją vyresnis Andrius – alsėdiškiai. Čia gimę, čia augę. Jųdviejų pažintis, kaip juokavo moteris, – tradicinė – kaimo šokiuose. Baigusi vidurinę, Silvija įstojo į Klaipėdos universitetą. Tapusi pradinių klasių mokytoja, jauna specialistė didmiestyje susirado darbą, ten jiedu su Andriumi susuko ir šeimos lizdą, susilaukė dviejų dukryčių.
Šeima Klaipėdoje „įstrigo“ kone dvidešimčiai metų. Bet, kaip jau minėjome, vis galvojo, jog kada nors grįš į gimtąjį miestelį. Svajonei išsipildyti trukdė daugelis dalykų – kur įsikurti, kur įsidarbinti, kaip, išvežtos iš didelio miesto į kaimą, jausis mergaitės. Nepaisant visų tų kliūčių, tinklai svajonei sugauti visuomet buvo užmesti.
Juk sakoma: viskam savas laikas. Taip ir Petrikų norui – atėjo laikas ir jis tarsi savaime išsipildė. Mirus Alsėdžiuose gyvenusiai Silvijos močiutei – mamos mamai – tuščias liko jos namas. Giminaičiai sutiko, kad jį perpirktų Petrikai. Taigi gyvenamoji vieta atsirado. Kone tuo pačiu metu šeimą pasiekė ir kita gera žinia – Alsėdžių vidurinei reikalinga pradinių klasių mokytoja. Žodžiu, darbo paieškos klausimas taip pat buvo išspręstas. Na, o vyrui iš Klaipėdos policijos pereiti į Plungės nebuvo ypatingų problemų. „Ir dabar dar labai džiaugiuosi, kad turėjome galimybę įsikurti močiutės name. Man jis – tarsi gimtasis. Matot, buvau tik vienuolikos, o brolis – šešerių, kai netekome mamos. Mums ją atstojo močiutė, pas kurią su broliu, susikibę už rankų, vis bėgdavome per mokyklos stadioną. Taigi galima sakyti, kad tame name mes augome“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Prieš didžiąsias permainas kamavo tik vienas klausimas – kaip jausis dukros. Nors Alsėdžiuose praleisdavo savaitgalius, atostogas, jas vis traukdavo į Klaipėdą – mergaitės juokaudavo, kad šaligatvio kvapo pasiilgo. Tad buvo neramu: kas jas ištiks, kai atgalinio bilieto į Klaipėdą nebebus. Laimei, tas akmuo greit nuo širdies nuriedėjo – dukros per kelias dienas apsiprato naujoje mokykloje, susirado daug draugų ir veiklos, joms sekėsi mokslai. O kaip dabar? „Abi sako, kad į didmiestį nė už ką negrįžtų. O aš džiaugiuosi, kad mūsų nuomonės sutampa“, – sakė Silvija.
Aštuoniolika metų mokytojaujanti Silvija sako nuo vaikystės svajojusi dirbti pedagoginį darbą. Ko gero, dėl to, kad turėjo puikų pavyzdį – jos tėtis Antanas Vaitkevičius jau 40 metų Alsėdžių mokykloje vaikus moko anglų kalbos. Miesto mokyklą iškeitusi į kaimo, Silvija lygina: „Kaimo vaikai gal dešimtkart nuoširdesni nei miesto. Jie labiau gerbia suaugusiuosius, yra atsakingesni, draugiškesni vienas kitam. Be to, ten klasėje buvo 25 vaikai, o čia – 13. Taigi didesnės galimybės artimiau susipažinti ir bendrauti.“
Suprasdama, kad dėl mažėjančio mokinių skaičiaus vieną dieną gali netekti darbo, Silvija kibo į mokslus – Šiaulių universitete ji studijuoja anglų kalbą.
Nepaisant to, kad ir dirba, ir studijuoja, moteris sako dar ir daugybę pomėgių turinti. Megzti, nerti, virti, kepti, tvarkyti aplinką, triūsti darže ar gėlyne – visi darbai alsėdiškei prie širdies. „Turiu pripažinti – siūti ir siuvinėti nemėgstu“, – juokėsi Silvija. Na, o pomėgis numeris vienas – velti vilną. Paklausta, kur šio meniško amato išmoko, moteris sako, kad prieš kelerius metus, nuėjusi į kursus Klaipėdoje. „Kartą su drauge nutarėme nueiti į vilnos vėlimo kursus. Tiesa, to, ką išgirdome ir pamatėme, dideliu mokslu nepavadinsi, nes sužinojome tik, kaip vilnos kamuoliuką suvelti ir kaip vėlimo adatomis naudotis. Draugė labai greitai į viską ranka numojo, o mane tas veltinis rimtai įvėlė“, – pasakojo Silvija.
Anot moters, kursai buvo tik startas, o visų šio amatų subtilybių ji mokėsi savarankiškai – bandydama įvairias technikas, keisdama medžiagas, kažką tobulindama. Kaip pasakojo alsėdiškė, iš veltinio galima daugybę gražių dalykų padaryti: šlepetes, pirštines, šalį, apsiaustą, žaislą vaikui, bet jai mieliausia kurti dekoratyvines, prie drabužių segamas gėles: rožes, aguonas, bijūnus, jurginus ir visokius pačios sumanytus žiedus. Jų – įvairiausių spalvų ir formų – jau šimtus pridariusi.
O kaip laiko savo pomėgiui suranda? „Dažniausiai gėles kuriu miego sąskaita. Tiesiog viena kita valanda trumpiau pamiegu, bet užtat turiu kuo pasidžiaugti. Nors… kai man užeina veliamoji, būna, kad šeima ir be vakarienės lieka. Nes, kai įninku, tai atsitraukti jau nebegaliu“, – smagiai apie savo pomėgį pasakojo mokytoja.
