„Niekas nepadeda, į nieką nereaguoja. Tikiuosi, kad gal viešumas pagelbės, gal bent tai kaimynus sugėdys?“ – tramdydama ašaras, kalbėjo šateikiškė Adelija Kniūkštienė. Moters bėda – jos butą nuolat apliejantys kaimynai. Šateikiškės teigimu, ketvirtadienį, prieš savaitę, aukščiau gyvenanti šeimyna ją „pamalonino“ net šešioliktąjį kartą. Natūralu, kad moters kantrybė išseko.
A. Kniūkštienė pasakojo esanti gryna šateikiškė. Tiesa, kurį laiką gyveno Plungėje, na, o prieš ketverius metus vėl grįžo į Šateikius ir įsikūrė buvusiame tėvų būste, pirmajame aštuonbučio namo aukšte.
Per tuos metus, kaip pasakojo A. Kniūkštienė, jos buto, tiksliau – virtuvės ir vonios kambario, lubos bei sienos nuolat apipilamos neaiškios kilmės skysčiu. Iš pradžių lyg ir vanduo tekėdavo, o pastaruosius du kartus – dvokiantis skystimas.
Pasak A. Kniūkštienės, anksčiau šiame bute gyveno jos sesuo ir tėvai. Pastarieji kaimynams – Jolantai ir Justinui Čėsnams – nieko nesakydavo. „Matydami, kad gali gyventi ir elgtis, kaip nori, jie taip ir įprato. Todėl ir manęs dabar nepaiso. Jie taip ir pasako, kad nuvarvėjusios sienos – mano problema“, – guodėsi moteris.
A. Kniūkštienės teigimu, net ir tada, kai bute dar nebuvo atliktas remontas, būdavo apmaudu matyti sienomis tekantį vandenį. Na, o dabar, kai vonios kambarys ir virtuvė suremontuoti, jau ne apmaudas, o pyktis ima. Ir kaip neims, jei visos pastangos gražiau gyventi perniek nueina.
Šateikiškė sakė einanti pas kaimynus, bandanti su jais kalbėtis, aiškintis – ir geruoju, ir bloguoju. Bet visos kalbos – lyg žirniai į sieną. Kaimynai į jas nereaguoja ir nesitvarko. „Patyli, pasiklauso. Tačiau nei atsiprašo, nei ateina pažiūrėti, ką pridarę, nei pažada, kad susitvarkys savo santechniką. Ką su tokiais daryti, kaip susikalbėti?“ – retoriškai klausė A. Kniūkštienė. Beje, užuot atsiprašę, kaimynai netgi užpykstantys ant moters – esą nebesilabina, nebesikalba. „Lyg ne jie man, o aš jiems kokią skriaudą daryčiau“, – sakė šateikiškė.
Moters teigimu, pyktis neimtų, jei kaimynas Justinas pats nesugebėtų tokių darbų atlikti. „Bet jis juk auksinių rankų žmogus. Kitiems ir santechniką sutvarko, ir statybose dirba, o sau… – ne. Aš jam siūliau ir pinigų paskolinti – kad tik susitvarkytų, o jis šypsosi ir nieko nesako“, – kalbėjo A. Kniūkštienė.
Praėjusiųjų metų lapkritį A. Kniūkštienė butą apdraudė. Žinodama, kad draudimo kompanijos žalą išsiieško iš kaltininkų, moteris tikėjosi, kad tai kaimynams bus geri „vaistai“ – nenorės mokėti, susitvarkys. Deja… Sykį draudimo kompanijai jie jau mokėjo, tačiau tai „nepagydė“. Po paskutiniojo apliejimo A. Kniūkštienė vėl kreipėsi į draudikus. Tai reiškia, jog kaimynams vėl teks mokėti. Ar ir šįkart jie susimokės, bet nesitvarkys, nežinia. Anot moters, aną kartą ji dar rodžiusi širdį, draudikų prašiusi daug iš kaimynų nereikalauti – tik tiek, kad suprastų, jog kitam kenkti negalima. Tačiau į jos geranoriškumą niekas neatsižvelgė. „Matyt, gailėtis jų neturėčiau, nes jiems manęs tai tikrai negaila“, – sakė moteris.
Bandėme susisiekti ir su A. Kniūkštienės kaimynais Čėsnais. Tądien, kai lankėmės Šateikiuose, beldėmės ir į jų buto duris. Deja, jų mums niekas neatidarė. Gal buvo išvykę, o gal, pamatę kieme stovintį redakcijos automobilį, tiesiog nepanoro bendrauti (juolab kad A. Kniūkštienė buvo jiems prasitarusi, kad žada viską paviešinti). Bandėme ir prisiskambinti, tačiau telefono ragelio kelias dienas niekas nekėlė.
