Yra tokia rusų patarlė: „Pirkite ne namą, bet kaimynus.“ Reikia pripažinti, kad mintis teisinga. Juk visai nesvarbu, kur gyveni – nuosavame name ar daugiabutyje, kaimynystės neišvengsi. Na, nebent atokiame vienkiemyje miškų apsuptyje įsikurtum. Gražios, kaimyniškumu pasidžiaugti skatinančios istorijos žiniasklaidą pasiekia retai, o piktų žodžių tikrai netrūksta. Skundžiasi žmonės dėl visko – dėl degtukų dėžutės pločio užgrobtos žemės ruožo, dėl ne vietoje pastatytos tvoros ar pasodinto medžio, dėl savivalės daugiabučio namo kieme… Būtent dėl savivalės kieme į „Plungę“ kreipėsi Šateikių seniūnijos Papievių kaimo aštuonbučio gyvenamojo namo gyventoja.
Ėmėsi su entuziazmu
„Vasarą kaimynai palei namą iškasė apie 70 centimetrų pločio, gal metro gylio griovį – neva šiltins pamatus. Ir paliko. Prasidėjo lietūs. Vanduo griovyje laikosi ir bėga į rūsį. Su auliniais batais turime bristi, kad išsikeltume bulves, kitas daržoves. Jie tokie žmonės, susikalbėti neįmanoma. Prašėme, kad seniūnas atvyktų ir pasakytų, jog pradėjus reikia užbaigti – nieko. Atvažiuokite, gal jūs padėsite“, – sulaukėme ponios Eugenijos iš Papievių pagalbos prašymo.
Susisiekę su Šateikių seniūnu Zigmantu Strumyla sužinojome, kad butas, kuriame gyvena daugiavaikė šeima, nėra socialinis, o įsigytas už šeimos pajamas. „Buvome nuvažiavę, susitikome su gyventojais. Tėvų namuose nebuvo, abu jie dirbantys. Namas yra sudaręs jungtinės veiklos sutartį, tad nelabai kuo galime padėti. Man paaiškino, jog ieško medžiagų, kad užbaigtų pradėtą darbą. Kaip supratau, darbus energingai pradėjo vienas iš vaikų, bet taip ir nebaigė“, – telefonu pasakojo seniūnas.
Jo žiniomis, dėl vandens rūsyje namo gyventojai problemų turėdavo ir anksčiau. Laikinai „gaisrui užgesinti“ seniūnija davė siurblį vandeniui išpumpuoti.
„Įspėju, jog bus daug šaukimo“
Nutarėme su seniūnu, kad susitikus vietoje ledai gal pajudėtų – kaimynai rastų bendrą kalbą. „Žinoma, galima, bet iškart įspėju, jog bus daug šaukimo. Tas pats buvo ir vakar (lapkričio 10 d. – aut. past.)“, – „įdomiam“ pokalbiui nuteikė Z. Strumyla.
Išsiaiškinę, jog namo reikalais žada užsiimti V. B., susisiekėme ir su ja. Tiesa, moteris iškart paneigė atstovaujanti gyventojams, nes jungtinės veiklos sutarties jie nebenori, tad namo administravimą žada perduoti savivaldybės įmonei „Plungės būstas“. O šiuo metu administravimas nei pakartas, nei paleistas.
Kalbinta moteris tik patvirtino, jog su pamatus atkasusia šeima esą neįmanoma ramiai šnekėtis: tik riksmai ir keiksmai. Paklausta, ar anksčiau vanduo rūsyje nesikaupdavo, V. B. atsakė: „Būdavo ir anksčiau, bet dažniausiai tik pavasarį, kai tirpdavo sniegas, atsileisdavo įšalas. Dabar ir su auliniais batais neįmanoma įeiti, beveik metras vandens.“ Jos teigimu, tokį netikėtą norą – apšiltinti pamatus – kaimynams greičiausiai sukėlė nugirstos kalbos, kad reikėtų tą padaryti, tad ir suskubo pirmieji, tik neapskaičiavo galimybių.
Vandens būdavo ir anksčiau
Taigi nuvykome į „karštąjį“ tašką. Vos atvažiavus į akis krito iš rūsio išvesta guminė žarna ir iš jos bėgantis vanduo. Vadinasi, rūsys tikrai apsemtas. Radome ir atkastus pamatus, ir tokiais veiksmais nepatenkintus kaimynus.
Beliko išklausyti pamatų šiltinimo darbus sugalvojusius gyventojus. „Pamatus atkasėme tik savo pusėje. O vandens rūsyje visada būdavo. Tik niekas problemų nekėlė, kol dar gyva buvo moteris, kuri tą vandenį pumpuodavo. O po mūsų butu rūsio net nėra. Tad kaip tas vanduo galėjo patekti pas juos?“ – paaiškino pilnametė buto šeimininkų dukra. Merginos tvirtinimu, pamatai buvo atkasti tam, kad bute nesikauptų drėgmė, nesiveistų pelėsis.
„Teisiamos“ šeimos ginti stojo socialinė darbuotoja Audra Jašmontienė. Ji sutiko, kad šeima pasielgė ne visai teisingai be kaimynų sutikimo pradėjusi darbus. Tačiau nesutiko, jog pagrindinė rūsio paplūdimo priežastis buvo ta. „Ne vien tik šis namas turi tokią problemą. Ir anksčiau yra buvę, jog vandens rūsyje prisikaupdavo tiek, kad su auliniais neįeisi. Čia reikia rimto remonto. Kaimynai irgi ne visada su jais skaitosi. Sugalvoja, kokį remontą padaro ir pinigų reikalauja, o jų materialinė padėtis tikrai sunki. Taip ir kyla konfliktų“, – kalbėjo seniūnijos socialinė darbuotoja. Jos įsitikinimu, pykčiai tarp kaimynų nesibaigs net ir užkasus griovį.
Pažadėjo užkasti, bet…
Beje, turime pastebėti, kad seniūno įspėjimas, jog pateksime į ginčų ir barnių sūkurį, iš pradžių nepasitvirtino. Kaltinamos šeimos atstovė su žurnalistais kalbėjosi labai ramiai, tačiau, grįžus į būrį, kažkuriam pakėlus balsą, metus kandesnę repliką, mergina neliko skolinga ir įsivėlė į ginčus. Tiesa, kol dar vyko ramus pokalbis, ji užsiminė, jog brolis per savaitgalį iškastą griovį užvers.
Kad aistros nurimtų, pakako perduoti merginos žodžius. Nors kaimynai ir abejojo, kad „stebuklas“ įvyks, tačiau sutiko palaukti savaitgalio. Ir pažadėjo, jog jei ta šeima žodžio netesės, patys sušauks talką ir pamatus užkas.
Ar „stebuklas“ įvyko? Šią savaitę susisiekę su papieviškiais išsiaiškinome, jog ne. Kastuvų į rankas neėmė nei tie, kurie tą griovį iškasė, nei kaimynai. Tik šiek tiek patvarkė vieną kampą prie įėjimo, o griovys liko. Taigi panašu, kad aštuonbučio gyventojams teks žiemoti atvirais pamatais.
