Ar ryžtumėtės tokiai avantiūrai, kuomet ant kupros tempi 15-20 kilogramų kuprinę, nuolat pliaupia lietus, miegi degalinėje ar kokios bažnyčios kieme ir taip net du mėnesius autostopu keliauji po Europą? Vargiai. O štai plungiškė Saulė Bulavaitė ryžosi. Tai buvo jau nuo keturiolikos metų merginos puoselėta svajonė, o įgyvendinta, vos tik Saulė sulaukė pilnametystės. Plungės Senamiesčio vidurinės mokyklos abiturientė šią vasarą leidosi į kelionę autostopu su dar dviem draugais – Sigitu ir Simona.
Klaipėdoje savo kelionę pradėjusi kompanija „SSS“ autostopu keliavo net du mėnesius – ne tik aplankė daugybę Europos valstybių, bet ir parsivežė pilną bagažą nuotykių bei įspūdžių.
– Saule, papasakok, su kuo ir kaip leidaisi į tokią, pripažinkim, drąsią kelionę?
– Apie tai svajojau jau nuo tada, kai man buvo keturiolika metų. Ir pernai vasarą netgi turėjau šiokią tokią repeticiją – su keletu draugų apie mėnesį „tranzavau“ po visą Lietuvą. Turėjau užsibrėžusi tikslą, kuriam jau nuo paauglystės taupiau pinigus, taip pat laukiau, kol man sueis aštuoniolika metų.
Tuomet birželio pabaigoje su uteniške Simona ir klaipėdiškiu Sigitu leidausi į kelią. Simonai – devyniolika, Sigitui – dvidešimt dveji. Kadangi visų vardai iš „s“ raidės, tai ir mūsų kelionė įgavo pavadinimą „SSS“ 🙂 Autostopu keliavome maždaug iki rugpjūčio vidurio.
– Nebuvo baugu?
– Kažkaip visi to bijo. Bet aš manau, kad bijoti reikia nebent tada, kai keliauji vienas ir dar elgiesi neatsargiai. Tačiau mes visada pasižiūrėdavom, ar pavežti sustojęs vairuotojas atrodo patikimas, ar kartais nevairuoja neblaivus.
– Ar šeima lengvai išleido? Kaip reagavo draugai, aplinkiniai?
– Mano tėvai pripratę, žino, kad mane sunku sulaikyti. Apie tai, kad ketinu išvykti, buvau pasakiusi jau prieš pusę metų. Gal tik močiutei buvo sunkiau suprasti… O visi kiti normaliai reagavo. Rugsėjį sugrįžus į mokyklą, tie, kurie žinojo apie mano kelionę, puolė klausinėti, kaip sekėsi, – visiems buvo labai įdomu.
Tokiose „Starbucks“ kavinėse būdavo nemokamas internetas, tai ten prisijungdavau ir parašydavau, kur esu, kaip man sekasi.
– Kokias šalis aplankėt? Kuri labiausiai patiko?
– Kilome „į viršų“ – Latvija, Estija, Suomija, Švedija, paskui Danija, Anglija, Vokietija, Belgija, Olandija, Prancūzija. Buvom suplanavę, kad kiekvienoje iš šalių nebūsime ilgiau kaip penkias dienas, bet ne visada taip išeidavo. Štai Brėmene, Vokietijoje, apsinuodijau maistu, tad teko užtrukti ilgėliau.
Visos šalys paliko įspūdį. O iš miestų man gražiausias – Amsterdamas. Buvau girdėjus, kad ten gražu, bet kad šitaip… Ir architektūra, ir žmonės – viskas!
– Kokių nuotykių patyrėt, su kokiais sunkumais susidūrėt?
– Visa vasara buvo labai lietinga, tad buvo sudėtinga tempti ir taip 15-20 kilogramų sveriančias kuprines. Per du kelionės mėnesius drabužius skalbėmės du kartus… Tačiau mums tai tikrai nerūpėjo – žinai, kur esi, ir su tuo susitaikai. Tik daug juoko sukėlė tai, kad Anglijoje kažkas iš mūsų pavogė mažą lagaminuką, kuriame buvo… neplautos kojinės!:)
Nusiprausti pavykdavo tik maždaug kartą per savaitę. Tikrai nekvepėjom, tačiau sakau – mums tai nerūpėjo. Tik vienąkart mus nakvynei priėmęs vyriškis pasakė: leisiu nakvot, jei tik pirmiau eisit į dušą 🙂
Kai nakvojome degalinėje Prancūzijoje, kiek nejauku darėsi, aplink slankiojant įtartiniems tipams, tačiau atsigulėm arčiau pagrindinio įėjimo ir problemos neliko. Šiaip miegojom kur pakliuvo – ir degalinėse, ir bažnyčios kiemuose, susisukdavom į miegmaišius, ir tiek. O kartais priimdavo geri žmonės. Turėjome primusą – tokią nešiojamąją viryklę, ant kurios valgyti pasigamindavom.
– Na, žmonių tai jau turbūt begales pažinot?
– Oi, tikrai labai daug sutikom, susibendravom. Buvo vienas labai „fainas“ vaikinas Kopenhagoje, italas, vardu Eduardo. Mes grojom gitara gatvėje, taip dažnai užsidirbdavom papildomų pinigėlių, o jis priėjęs mums padovanojo maišelį bene skaniausio pasaulyje batono. Pagyręs, kad gražiai grojam, jis nuėjo, tačiau po penkių minučių ir vėl sugrįžo, sako: pagalvojau, kad daugiau gyvenime galiu jūsų nebesutikti… Tad jis mums per draugus suorganizavo nakvynei namą! Jame ir pats nakvojo. Iki šiol su Eduardo palaikome ryšius.
Buvo dar toks Prancūzijoje, vienoje degalinėje, sutiktas operos solistas – ir pavaišino, ir padainavo mums. Žodžiu, tokių kaip šie žmonės sutikome daugybę. Prie mūsų prieidavo, kalbindavo, visiems kaip keliautojai buvome įdomūs. Dažnas man siūlė eiti į kokį realybės šou dainuoti…
– Kur nors mokeisi dainuoti?
– Esu baigusi solinį dainavimą Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje, dar keletą metų grojau smuiku, bet daktarai dėl stuburo problemų uždraudė. Taip pat groju pianinu, nuo šešerių metų kuriu dainas.
– Tai tikrai nenori į kokius „Lietuvos talentus“?
– Aš kuriu sau, nesiekiu viešumos, nedomina manęs tokie dalykai.
– O su kuo tada sieji savo ateitį?
– Baigusi mokyklą, ketinu studijuoti antropologiją, bet tikriausiai ne Lietuvoje. Tačiau dar prieš tai kokius metus norėčiau savanoriauti. Dar tiksliai nežinau – kur, bet norėčiau dirbti ekologijos srityje ar su socialinės rizikos grupių žmonėmis, vaikais, tokios patirties turiu iš narystės Plungės jaunimo klube „Pakopa“ (įsikūręs vaikų globos agentūroje „Cyrulis“ – aut. past.).
– Tebesi šio klubo narė?
– Taip, dar dalyvaudavau LUNI veikloje, buvau Plungės jaunimo reikalų tarybos narė.
– Kas tave įkvepia?
– Įkvepia viskas, kas mane supa, ką man duoda. Labai nervina žmonių požiūris: kai jau uždirbs, kiek reikia, tai jau kažką veiks. Tačiau taip ir pasensta. Neturiu kažkokio idealo ar mėgstamų tezių, mėgstu savas susigalvoti. Turiu savo kelią, kuriu savo istoriją.
– Tavo gražus vardas. Kaip jį tau išrinko?
– Kai mama laukėsi, galvojo mane pavadinti Aleksandra. Tačiau gimiau maža ir negraži, tai sako – kokia čia Aleksandra, tegu būna Saulė! 🙂
– Ačiū už pokalbį.
