Buvau sugalvojęs straipsniui pavadinimą „Aš nesugadinsiu vestuvių“, bet iškart sau pasakiau – stop. O jei suklysiu, jei pagaus medžioklės azartas? Ypač tokio žvėries medžioklėje viskas turi būti pamatuota.
Bent jau man iš Lietuvoje gyvenančių žvėrių elniai yra patys įspūdingiausi. Ypač žavi jų ruja. Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog ir didžioji dalis medžiotojų taip mano. Artėjant rudeniui į kiekvieno medžiotojo širdį smelkiasi vis didesnis jaudulys – tuoj bus elnių ruja. Rugsėjo pradžioje susitikę vienas kito tik ir klausiame: „Ar buvai grybauti, ar matei elnių nudraskytus krūmus, o gal jau girdėjai maurojant?“ Prasideda elnių vestuvės. Kitaip ir nepavadinsi.
Tai toks įspūdingas gamtos momentas, kad paklausyti elnių maurojimo rengiamos ekskursijos, organizuojami europiniai elnių viliojimo čempionatai. Yra žmonių, kurie net nesiruošia elnio sumedžioti, o sugeba privilioti ir patiria didžiausią malonumą. Apgauti šį žvėrį ne taip paprasta.
Kai dar buvau jaunas medžiotojas ir tik svajojau apie auksaragio sumedžiojimą, prikalbinau žmoną ir vieną gražų rudens vakarą per pačią rują nuvažiavome kartu su vaikais į medžioklės plotus paklausyti elnių maurojimo. Tai visai šeimai padarė tokį įspūdį, jog dar daug metų važiuodavome klausytis elnių. Vieną vakarą toje vietovėje aplink mus jų maurojo net dešimt. Tai buvo tiesiog koncertas. Vaikai užaugo. Sūnus tapo medžiotoju. Bet anūkai labiau linkę ne elnių klausytis, o telefoną maigyti.
Kiekvienas patyręs medžiotojas iš balso apytiksliai nuspėja, kokio amžiaus elnias mauroja. Ne kartą teko matyti, kaip raguočiai, galvas surėmę, galynėjasi, kuris stipresnis, kuris taps jaunuoju ir susiporuos su patelėmis. Kartais gražuolis suburia net dešimties patelių haremą. Taip gamtoje sutvarkyta: tik stipriausias turi teisę pratęsti giminę. Įveiks varžovą, dar ir jo patelę pas saviškes parsives.
Silpnesnis pasitraukia iš rujos vietos, tačiau sukinėjasi netoli, mauroja prie ragais nudraskytų krūmų. Gal stipruolis dings ir patelės jam atiteks. Taip neretai būna, nes vyksta medžioklės. Ne vienas medžioklis teigia, jog per rują elnių nereikėtų medžioti. Tačiau tai jau yra tradicija. Tokia medžioklė įspūdinga. Tik svarbu nepatiesti elnio, kuris tinkamiausias pratęsti populiaciją.
Ne kartą besislapstydamas už krūmų esu prisėlinęs prie maurojančių elnių. Nuostabus reginys. Viduryje miško pievelės įspūdingus ragus surėmę galynėjasi du stambūs patinai. Abiejų galvos žemai nulenktos, šnervės išsipūtusios, raumenys įtempti, ant šonų ragais padarytos kruvinos žaizdos, abu sunkiai šnopuoja. Stenėdami, kanopomis plėšydami žemę stengiasi parblokšti vienas kitą.
Netoliese sukinėjasi patelės, jauni ylaragiai, kitų ragai su keliomis atšakomis. Jie stebi dvikovą. Tai lyg sargybiniai. Neįvertinai vėjo krypties, neatsargiai slinkai, trakštelėjo šakelė, sušnarėjo jau pavytusi rudens žolė, būsi greitai išaiškintas ir patelės galiūnus nuvilios į mišką.
Kaip nesuklysti, kuris tinkamas sumedžioti? Kaip nesugadinti elnių vestuvių? Gal tai perspektyvus? O gal kažkur netoliese yra selekcinis arba jau elnių vestuvėse dalyvavęs ir užleidęs vietą jaunesniam, galingesniam?
Dauguma nori sumedžioti elnią su geresniais ragais. Geriausi ragai būna, kai elnias sulaukia 8–10 metų. Nuo dvylikos metų elnias taps pavojingas gentainiams, jau turės ne karūnas, o pavojingas ylas, kuriomis per kovą mirtinai perdurs varžovą. Būtent tokį pirmiausia ir reikia patiesti. Na, ir, žinoma, būtinai sulaukusį brandos amžiaus arba selekcinį, tokį, kuris neužaugins gerų ragų.
naikinti, žudyti, griauti ir neapkęsti,- kieno būdingas požymis?