Pasakojama, kad senovėje perkūnijos buvusios kur kas stipresnės. Retai praeidavo be gaisrų. Ypač nejauku būdavo naktį. Visi seniausieji mūsų gyventojai yra stebėję ir išgyvenę dešimtis smarkiausių perkūnijų, nuo kurių tik drebėjo sienos, langai, o dangus virsdavo viena žaibų liepsna.
Zenono vaikystėje irgi dar pasitaikydavo nepaprastų griaustinių. Petrauskių šeima beveik visuomet juos patirdavo. Nuo jų priklausė visa jų didelės šeimos laimė ir rytdiena. O tos šeimos – dešimt vaikų ir tėvai.
Naktis. Dauguma jau seniai miega. Artėja perkūnija. Jau čia pat… Žaibai neperstoja švytėti, o griausmas plėšosi ant pat trobos stogo. Motina ir vyresnieji budina, kelia mažesniuosius ir pačius mažiausiuosius. Tegu šie nors kiek aprengti būna. Tegul guli…
Pasiruošęs nesigailėsi. Viskam vadovauja rūpestingoji Marijona. Didelė atsakomybė! Ant stalo jau dega „grabnyčinė“ žvakė. Šalia jos lėkštelėje – švęstas vanduo. Ji pati eina per kambarius ir smilko verbas. Po pačių stipriausių trenksmų visi mirko pirštus ir žegnojasi. Vėliau jau šiaip „deda” sausus kryžius. Jų dažnumas priklauso nuo reakcijos į trenksmus ir nuo pasitikėjimo kryžiaus ženklais. Beje, dar motina skambina „sčeslyvos” mirties varpeliu ir pradeda visi giedoti Jėzaus širdies litaniją.
Bilda, oi, bilda, ir, atrodo, dar stipriau tviska žaibai. Laikas eina pamažu. Ne kartą ir ne vienam nuo trenksmų per kūną nueina pagaugai. Bet pagaliau tartum rečiau, tartum toliau besubraška žaibai, besudreba padangė. Bendras medžių ir lietaus ūžesys pradeda išsiskirti. Įsiklauso… Tikrai girdėtis, kaip nuo stogo verčiasi vanduo. Kaip viskas atsidalija, išsisklaido, silpsta. Mažiausieji miega – net ir atsibudę nebuvo.
Perkūnija praėjo. Dauguma krinta į lovas ir tuojau užmiega. Tėvai ir kai kurie jaunesnieji dar pabūna, dar pasiklauso, ar negrįžta „dundulis”. Įsitikinę, kad ne, nusirengia ir užmerkia akis paskutinieji. Šį kartą neįtrenkė…
Konstantinas BRUŽAS
(Zenono Petrauskio, gimusio 1906 metais
Gudalių kaime, Barstyčių apylinkėje,
prisiminimus apie perkūniją užrašė 1969 m.)
