Varkaliuose gyvenanti Rasa Žalūdienė kitą savaitę surengs pirmąją savo dirbinių parodą ir taps tautodailininke, tiksliau – Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. Rasos kūryba labai originali ir neįprasta: ji – pynėja, tačiau pina ne iš vytelių, o iš žolių. Pasirodo, ir iš jų galima sukurti puikių pintinių, dėžučių, skrynelių, vazų ir daugybę kitų akiai mielų bei buityje pravarčių dalykų.
Domėjosi nuo paauglystės
Rasa neslepia, kad įvairiausių žolių pasaulis ją domino nuo paauglystės. Pati įdomiausia literatūra jai buvo tėvo, karo felčerio, turėtos knygos apie vaistažoles. Rasos mamai žolės nebuvusios įdomios, o štai ji visai šeimai pririnkdavusi šalpusnių, kraujažolių, jonažolių. Ir puikiai žinodavusi, kuo kiekviena žolė naudinga žmogui.
Moteris sako norėjusi studijuoti su biologija susijusius dalykus, tačiau jai nepavyko. Įstojo į Šiaulių prekybos mokyklą, mokėsi kulinarijos, o studijuodama ir su būsimuoju vyru – Kazimieru Žalūda – susipažino. Jis Šiaulių politechnikume mokėsi radiotechniko profesijos.
1988 metais Rasa ir Kazimieras apsigyveno Varkaliuose – netoli Kazimiero gimtųjų namų. Anot jų, teta labai norėjusi, kad jauna šeima į gimtinę grįžtų, todėl ir pusę namo jiems padovanojusi. Tiesa, Rasai, kilusiai iš Pakruojo, iš pradžių čia buvę nejauku: ir kalba nesuprantama, ir žmonių būdas kitoks, ir gamta skyrėsi. Bet pamažu pripratusi, o dabar jau ir žemaitiškai supranta, ir Žemaitijos kalvos bei miškai labai patinkantys.
Tapo žolininkais
Nuo 1996-ųjų Rasa kartu su vyru studijavo Lietuvos parapsichologijos akademijoje. Ten abu domino gydymas žolėmis. Dar po kelerių metų – apie 2005-uosius – likimas juos suvedė su tuometine Babrungo seniūnijos šeimų bendruomenės „Tėviškė“ pirmininke ir vaistingųjų žolelių žinove Janina Danieliene. Jos paraginti, Rasa ir Kazimieras įsiliejo į pirmojo Lietuvoje vaistažolių augintojų kooperatyvo „Tėviškės žolynai“ veiklą. Vėliau jiedu iš kooperatyvo išėjo, tačiau veiklos, kurią abu labai pamėgo, nemetė – su vaistažolėmis tebedraugauja iki šiol.
Pagrindinis Rasos darbas – vaistinių augalų auginimas ir jų rinkimas aplinkiniuose miškuose bei pievose. Jos vyras Kazimieras žiemą dirba kūriku, vasarą imasi staliaus amato, o kai tik turi laisvo laiko, padeda žmonai – auginti, rinkti, džiovinti vaistažoles, daryti mišinius ir, žinoma… degustuoti arbatas. „Mišinių receptų nekuriu, vadovaujuosi liaudies išmintimi. Kai padarome kažką naujo, patys ir išbandome. Pagrindinis degustatorius – Kazys. Mat jis jau penkiolika metų geria vien tik žolelių arbatas – jokių kavų ar pirktinių arbatžolių“, – pasakojo Rasa. Be to, visi mišiniai derinami su profesionalu – talkina vaistininkas Virgilijus Skirkevičius, žolininkė Jadvyga Balvočiūtė.
Pasak Rasos, augalų rinkimas prasideda kovą, o baigiasi tik lapkritį. Daugelį gyduolių ji parsineša iš miškų ir pievų, o kurios ten neauga, pati užsiaugina – melisų, perilių, sukatžolių ir kitų. Metų darbo rezultatas – apie 100 kilogramų sausų vaistažolių.
Juk galima kažką supinti…
O kada Rasa sumąstė, kad iš žolių galima ne tik vaistus, bet ir meno kūrinius daryti? Moteris sako šito ir pati nežinanti. Tiesiog kažkada šovusi į galvą mintis, kad tas žoles galima į kažką supinti. Tai buvę prieš kokius penkerius metus. Čia jos vyras Kazimieras juokiasi: gal iš šykštumo, nenorėdama žolių stiebų išmesti, ji šito meno ėmėsi…
Pynimas įvijiniu būdu – taip vadinasi technika, kurią naudoja Rasa. Kūrybai reikia žolių, adatos, lininių siūlų ir, aišku, išmonės bei fantazijos. Iš pradžių, kaip pripažįsta Rasa, amatas nesisekė. Dvejų pirmųjų metų dirbiniai tiko tik savame namų ūkyje. Ir Kazimiero požiūris buvo gana skeptiškas – jo nuomone, Rasos kūriniai – nepraktiški, trumpaamžiai, žodžiu, tokie, prie kurių ir laiko gaišti neverta.
Ir dekoratyvūs, ir praktiški
Tačiau kuo toliau, tuo geriau moteriai sekėsi. Ir vyro požiūris į jos kūrybą keitėsi. Dabar daugelis pirmąkart pamačiusiųjų Rasos dirbinius net aikteli ir sako, kad nieko panašaus nėra regėję. Juolab kad dirbinius galima naudoti ne tik kaip dekoracijas, bet ir pritaikyti juos praktiškai: pamerkti sausas gėles, susidėti laikraščius, siūlus ar kokius smulkius daiktus. Mažesnės dėžutės tinka papuošalams laikyti, na, o didesnes pintines iš žolių tiesiog dievina katės ir katinai. Tai įrodė ir varkališkių augintiniai, prie krosnies snaudę žoliniuose krepšeliuose.
Rasa ir Kazimieras apie savo pomėgį pasakoja juokaudami. Mat vasarą, kai visi mėgaujasi saule, jiedu čiumpa pjautuvus ir brenda į pelkes – pjauti viksvų. Daugeliui tai atrodo keistokai. Žmonės nesupranta ir to, kad Žalūdos savo darže augina baisiuosius Sosnovskio barščius – nuodingus didžiulius augalus, kuriuos kiti kaip įmanydami naikina.
Varkališkė pina iš viksvų, smilgų, šiaudų. Sako mažesniam dirbiniui sugaištanti kelias valandas, didesniam – visą dieną. Dar laiko reikia jį dekoruoti, apipavidalinti. Tam vėlgi būtina išmonė. Kad būtų gražiau ir originaliau, Rasa į smilgas ar viksvas įpina ir spalvotų vaistažolių žiedelių: dobilų, kraujažolių, jonažolių. Rankenas daro iš vandens nugludintų šakų, kurias parsiveža iš pajūrio, arba iš minėtųjų Sosnovskio barščių kiauravidurių kotų. Užsegimus – netgi iš kaulų.
Jau minėjome, kad pirmuosius dvejus metus Rasa kūrė tik dėl savęs. Pirmąsyk į dienos šviesą, kaip prisimena pati moteris, jos dirbinius ištempė Nausodžio seniūnė Violeta Petraitienė. Tai buvo prieš kelerius metus, per žemdirbių šventę – Rasos Žalūdienės pintinės ir krepšiai buvo panaudoti rudens gėrybėms sudėti. Antrasis jos pasirodymas buvo kiek vėliau – per respublikinę žolininkų šventę. Tuomet kelis savo dirbinius Rasa jau pardavė.
Artėjant pirmajai parodai, Rasa jaudinasi. Sako, dar niekada nieko panašaus jos gyvenime nėra įvykę. Tačiau jai pačiai labai įdomu – norisi sužinoti, kaip žmonės jos kūrybą įvertins, kokie bus atsiliepimai. Na, o dirbinių parodai ji paruošusi daugybę. Tiek, kad namuose visi nebetelpa. „Noriu, kad būtų kuo daugiau, kuo originalesnių, įdomesnių. Pripyniau tiek, kad visas žoles, kiek kokių bebuvau prikaupusi, sunaudojau“, – sako būsimoji tautodailininkė, kurios darbų paroda Plungės kultūros centro parodų salėje bus atidaryta vasario 4 d. 16 val.
