Lolita ir Gintautas Vaitkevičiai – plungiškiams gerai pažįstama pora. Ypač Gintautas, prieš penkerius metus visą Lietuvą linksminęs kaip ELeNKenis, žinomas kaip iškalbingas įvairių renginių vedėjas, šmaikštus anekdotų pasakotojas ir t. t. Lolitą puikiai pažįsta Plungės jaunuomenė. Mat ji – Savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorė. Tiesa, Gintautas taip pat dirba Savivaldybėje ir eina labai rimtas pareigas – yra karo prievolės specialistas. Tačiau, artėjant metų pabaigai, jam kasmet tenka imtis ir dar vienos „profesijos“ – draugams, giminaičiams, kolegoms, pažįstamiems pabūti Kalėdų seneliu.
Ko jau ko, o iškalbingumo Gintautui tikrai netrūksta. Tai sako paveldėjęs iš savo mamos pusės. Be to, jam nestinga drąsos, komunikabilumo, mokėjimo rasti bendrą kalbą su vaikais. Gal todėl prie jo taip ir limpa tas Kalėdų senelio vaidmuo. Beje, pačiam Gintautui šis personažas esąs labai savas, šiltas ir priimtinas.
Vyras prisipažįsta, kad Kalėdų seneliu persirenginėja jau daug metų – nuo studijų laikų. O po to, kai LNK televizijoje pabuvo ELeNKeniu, artimieji ir draugai jam ramybės nebeduoda – ateik, pagelbėk, palinksmink vaikus. Matydamas, kad to nebeišvengs, Gintautas ir gražius Kalėdų senelio drabužius, apavą, tikrą barzdą įsigijo – juk senelis negali pas vaikus eiti apdriskęs, vatine barzda, savais batais. „Turi būti nusiskutęs, neprisirūkęs, pasikvėpinęs. Priešingu atveju akimirksniu vaikų mitą apie Kalėdų senelį sugriausi“, – sako Gintautas.
Anot G. Vaitkevičiaus, juokais sakoma, kad vyro gyvenimas suskirstytas į tris etapus: kai jis tiki Kalėdų seneliu, kai juo nebetiki ir kai pats juo tampa. Taigi dabar Gintautas jau perėjęs į trečiąjį etapą, bet sako neišsižadąs ir pirmojo. „Aš ir pats dar tikiu Kalėdų seneliu. Manau, jog kiekvieno – ir vaiko, ir suaugusiojo – širdyje gyvena tas Kalėdų stebuklo ir senelio laukimas. Mes iš to niekada neišaugame“, – įsitikinęs plungiškis.
Gintauto žmona Lolita juokiasi, kad jai smagu nuosavą Kalėdų senelį turėti. Be to, privilegija ta, kad nereikia jam laiško rašyti – senelis ir taip žino, ko ji nori. Ir niekada nepamiršta tų norų išpildyti. Tiesa, Lolitos norai pildosi ne per Kalėdas, o per Naujuosius – mat gimusi sausio 1-ąją, todėl būtent Naujųjų metų naktį sulaukia nuoširdžiausių vyro ir vaikų sveikinimų, linkėjimų ir, aišku, dovanų. „Dvyliktą valandą, kai į dangų šauna fejerverkai, priešais mane visada išdygsta šeima su dovanomis ir dainuodama „Ilgiausių metų“, – smagiai pasakojo Lolita.
Pasak moters, per pačias Kalėdas Gintauto namuose nebūna. Mat tądien jo labai laukia draugų, giminaičių, kolegų vaikai. Tačiau Kūčių vakaras – šventas reikalas. Jis praleidžiamas tarp savų. Tiesa, tų savų – labai daug. Tai ne tik žmona Lolita, ne tik dukra Rūta ir sūnus Linas, bet ir Gintauto mama, tėtis, brolis su šeima, Lolitos sūnėnai, kiti giminaičiai. Tačiau visi jie – patys artimiausieji, be kurių Vaitkevičiai Kūčių neįsivaizduoja.
Kaip pasakojo Lolita, Kūčių vakarą visi renkasi pas Gintauto mamą Oną Vaitkevičienę. Ji dvi savaites ruošiasi tai šventei, visko prigamina, priperka dovanų. „Per Kūčias valgome tik mamos keptus kūčiukus ir pyragą, jos paruoštą silkę ir mišraines, geriame tėčio padarytą naminę girą. Tas vakaras – ramus pasisėdėjimas tarp artimųjų, mėgavimasis mamos paruoštu maistu“, – kalbėjo Gintautas. Ir dovanų dalybos Vaitkevičių šeimoje vyksta būtent per Kūčias.
Na, o Kalėdų rytą Gintautas jau velkasi raudoną kostiumą ir… pasileidžia per kiemus.
Gintautas sakė pastebėjęs, kad mūsų vaikai, net ir patys drąsiausieji, pamatę gyvą Kalėdų senelį, tarsi suakmenėja. Iš to džiaugsmo, kad jis atėjo į namus, mažuosius tarsi šokas ištinka. O štai rusų vaikai, su kuriais Gintautui yra tekę pabendrauti, visai kitokie – jie drąsūs, patys sveikina Kalėdų senelį ir net dovaną jam įteikia.
O ko mūsų vaikai iš senelio tikisi? Pasak Gintauto, vaikų norai labai skirtingi. Ir labai priklauso nuo tėvų požiūrio, auklėjimo, šeimos prioritetų. Vieni prašo keturračio, kiti – gaublio, teleskopo ar knygos, treti – sveikatos sau ir artimiesiems. Iš vaikų norų neretai galima spręsti apie visos šeimos vertybes.
„Manau, žmonės klysta, pirkdami vaikams brangias dovanas ir diegdami nuostatą, kad tik brangus daiktas yra vertingas. Nors iš tikrųjų svarbu yra tai, kiek į dovaną širdies įdėta“, – tokia Gintauto nuomonė. Jam antrino ir žmona: „Mes vieni kitiems dovanojam megztus šalikus, šlepetes, nertas servetėles, apipavidalintus karpinius. Ir tai taip smagu! Kiek tose dovanėlėse šilumos!“
Lolitos ir Gintauto vaikai šiemet paliko tėvus namus – abu išvyko mokytis į Klaipėdą. Rūta – Klaipėdos universiteto pirmakursė, Linas mokosi Stasio Šimkaus konservatorijoje, dešimtokas. O kada jiedu sužinojo, kad tėtis per šventes virsta Kalėdų seneliu? Pasak Lolitos, Linas ilgokai to nesuprato, o sužinojęs didžiavosi, kad jo tėtis imasi tokių „pareigų“. O štai Rūta gana anksti iššnipinėjo, kad Kalėdų senelio batai kaip tėčio. Ir akiniai, ir vestuvinis žiedas. Be to, ji užklausė: „Tai Kalėdų senelis vedęs? O kas jo žmona?“ Tačiau, net ir išsiaiškinę, kaip ten yra iš tikrųjų, Vaitkevičių vaikai nosies nenukabino ir iki šiol vis laukia į namus įžengiančio Kalėdų senelio.
