Informacinis karas vyko visuomet, tačiau šiais laikais socialiniais tinklais galima daug lengviau ir greičiau skleisti dezinformaciją, melagienas ir visą nepatikimą informaciją. Tokiu būdu bandoma suskaldyti visuomenę ir priversti ją kvestionuoti valdžios sprendimus, nes prieš viduje silpną valstybę laimėti yra paprasčiau nei prieš vieningą ir tvirtą tautą.
Vytauto Didžiojo universiteto Viešosios komunikacijos katedros docentas ir programos vadovas Ignas Kalpokas įspėja: nors Kremliaus propaganda buvo aktyviai skleidžiama ir anksčiau, mes negalime jos nuvertinti.
Būtina tinkamai ir atsakingai įvertinti viešojoje erdvėje matomą informaciją ir ugdyti kritinį mąstymą, kad sumažintume vykstančio informacinio karo padarinius.
Informacinis karas vyko visuomet
VDU docento I. Kalpoko teigimu, informacinis karas – tai karas dėl mūsų mąstymo.
„Galima sakyti, kad jis vyksta nuolat ir būtent tuo yra pavojingas: mes matome ir žinome, kas yra fizinis karas, dažniausiai galime suprasti ar bent nuspėti, kas jį kariauja. Informacinis karas šia prasme yra kitoks, nes jis vyksta visą laiką ir mes apie jį dažniausiai nesusimąstome.“
Politologas pažymėjo, kad pagrindinis šio karo tikslas – paveikti tai, kaip mes suvokiame savo aplinką ir valstybę, pagrindines mums iškylančias problemas. Jis pateikė kelis pavyzdžius: „Kas yra teisūs Rusijos kare prieš Ukrainą, kaip elgtis pandemijos metu, ar mūsų valstybė yra verta palaikymo ir, reikalui esant, kovojimo už ją – šie ir kiti klausimai itin išryškėja krizinėse situacijose, tačiau tai nereiškia, kad sprendimus šiais klausimais priimame spontaniškai. Veikiau priešingai – tai, kaip apsisprendžiame, dažniausiai būna nulemta jau anksčiau susiformavusių idėjų. O jas mes perimame iš vartojamų informacijos šaltinių: žiniasklaidos priemonių, nuomonės formuotojų, socialinių medijų grupių ir pan. Tad informacinio karo veiksmais mes esame pirmiausia paruošiami priimti vienai ar kitai pusei palankius sprendimus, o paskui, jau ištikus krizinei situacijai, tokie mūsų iš anksto suformuoti polinkiai yra „aktyvuojami“.
- Kalpokas atkreipė dėmesį į tai, jog turėtume būti sąmoningi informacijos vartotojai pirmiausia tam, kad gebėtume išlaikyti sprendimų savarankiškumą bei galėtume vadovautis savo interesais, o ne kažkieno primestomis idėjomis.
Negalima nuvertinti Rusijos propagandos
Politologo nuomone, mes esame tokioje pozicijoje, kuomet labai sunku būti nustebintiems Rusijos propagandos.
„To nustebimo galbūt daugiau yra tarp mūsų partnerių Vakaruose negu čia, – akcentuoja VDU docentas ir tęsia mintį: – Kita vertus, pats kontekstas yra gana įdomus, kadangi iškart po karo pradžios atrodė, jog Rusijos propagandos mašina pervertinta ir jie ima pralaimėti informacinį karą. Vis dėlto, kaip pamatėme vėliau, toks požiūris buvo apgaulingas. Tą lėmė ir persiorientavimas nuo rėksmingos retorikos apie „nacius“ bei kitas baisybes (ji išliko, bet labiausiai vidinei auditorijai ar rusiško turinio vartotojams kitose šalyse skirtame sraute, tai yra ten, kur žmonės paruošti nemąstydami priimti viską, ką sako Rusijos pareigūnai) prie taikos būtinybės ir ekonominių kaštų retorikos. Tokiu būdu žaidžiama daug didesnei auditorijai suprantamais ir priimtinais raktažodžiais, pirmiausia akcentuojant gyvenimo kokybę. Bet savaime tai taip pat nėra kažkas labai naujo – Rusijos propaganda visuomet pasižymėjo tuo, kad labai greitai ir efektyviai reaguoja į situacijos pokyčius bei temas, kurios konkrečiu metu tikslinei auditorijai yra aktualiausios, bei suranda raktažodžius, kurie labiausiai atpažįstami.
Tad turbūt svarbiausia pamoka ir buvo nenuvertinti Rusijos propagandos net tuomet kai tam, atrodytų, yra visos priežastys.“
Apie naujausius naratyvus viešojoje erdvėje
Anot eksperto, pastarosiomis savaitėmis ypač užsienio auditorijai skirtuose naratyvuose yra akcentuojami keli aspektai.
Pirmasis yra taikos siekis derybų būdu. „Gali atrodyti paradoksaliai, kad tokie raginimai ateina iš šalies agresorės, tačiau būtent Rusija bando parodyti save kaip trokštančią taikos, kam neva priešinasi ukrainiečiai, atsisakantys tiesiog sutikti su Rusijos iškeltomis sąlygomis. Tad siekiama įtikinti auditorijas, kad Ukrainą esą būtina priversti derėtis ir susitaikyti su teritorijų praradimu, nes tik taip galima sustabdyti žmonių žūtis ir ekonominius sunkumus.“
Antroji propagandinių pasakojimų dalis orientuota būtent į ekonominius sunkumus. „Siekiama parodyti neva neverta palaikyti Ukrainos ir sankcijų Rusijai, kadangi tai tik kelia naujų problemų, tokių kaip energijos kainų kilimas, o dėl jo – ir kainų kilimas apskritai. Siekiama parodyti neva Vakarams skauda labiau nei pačiai Rusijai“, – akcentavo politologas.
Trečioji naratyvų tema yra prieš NATO ir Vakarų kišimąsi nukreipta retorika, kuri skirta formuoti įvaizdį, jog karas vyksta tik dėl NATO ir ES ambicijų.
„Natūralu, kad tokie naratyvai populiariausi ten, kur esama stiprių ir labiau koncentruotų prieš NATO nusiteikusių grupių. Galima matyti, kaip šie pasakojimai persidengia ir sustiprina vienas kitą.“
Kaip ugdyti kritinį mąstymą?
Kalbant apie tai, kokių priemonių galime imtis kiekvienas, vykstant informaciniam karui, I. Kalpoko pagrindinis patarimas – neskubėti.
„Tai labai sunku šiandien, kuomet gyvename informacijos pertekliaus amžiuje ir dėl mūsų dėmesio konkuruojančio turinio yra labai daug. Tačiau kartu neturime kitos išeities. Ypač jei naujiena atrodo šokiruojanti, netikėta ar itin svarbi, o tuo labiau – jeigu ji mus pasiekia iš nežinomo šaltinio, labai svarbu ne tik ją įvertinti, bet ir patikrinti, tai yra tiesiog elementariai pažiūrėti, kas dar apie tai rašo. Jei nerandate patikimų šaltinių, gal geriau šią naujieną ir praleisti, – sakė politologas, papildydamas, kad dar svarbiau – jokiu būdu nesidalyti tokiomis naujienomis: – Jūs gal ir neužkibsite, bet galbūt užkibs kas nors iš jūsų draugų. Be to, kiekvienas pasidalijimas siunčia signalą socialinių tinklų turinio algoritmams, kad šis turinys populiarus ir jį reikia rodyti dažniau.“
- Kalpokas siūlo nepasiduoti emocijoms, nes būtent jomis dažnai naudojasi dezinformatoriai: kuomet mes išsigąstame, pasipiktiname ar esame kitaip emociškai sudirginti, mūsų gebėjimas atrinkti informaciją susilpnėja.
Tad, politologo nuomone, neskubėjimas, informacijos tikrinimas ir atsiribojimas nuo emocijų yra trys svarbiausi atsparumo veiksniai.
Socialinių tinklų įtaka – didžiulė
Šiais laikais socialiniai tinklai yra kone geriausia terpė, norint vos kelių mygtukų paspaudimu pasiekti didžiulę auditoriją. Tačiau juose dabar galime rasti visko – pradedant oficialia informacija ir baigiant informacinėmis „šiukšlėmis“.
I. Kalpokas pabrėžė, kad socialiniai tinklai šiandien tampa pagrindine erdve, kurioje mes susiduriame su informacija. Net jei galiausiai turinį sužinome iš, pavyzdžiui, naujienų portalų, nuorodas į turinį vis tiek paprastai randame socialiniuose tinkluose.
Be to, anot VDU docento, socialiniai tinklai yra pagrindiniai informacijos nukreipėjai, kadangi jie turi daug duomenų apie mūsų įpročius, pažiūras ir kitas charakteristikas: „Šios platformos personalizuoja mums rodomą turinį ir pateikia mums daugiau to, kas mums patinka, atitinka mūsų nuomones ir t. t. Tai dar labiau apsunkina mūsų pastangas gauti tikslią informaciją.“
Taip pat socialiniai tinklai nulemia itin greitą informacijos sklaidą, kuri gali vykti ne iš vieno šaltinio daugeliui gavėjų, kaip yra su kitomis medijomis, bet iš daugelio šaltinių daugeliui kitų gavėjų.
„Tad ši sklaida yra ir sunkiau sustabdoma: net ir pašalinus vieną šaltinį, toks tinklas nesugriūtų. Šiuo atveju visuomet siūlyčiau pirmiausia žiūrėti į informacijos šaltinį: kas dalijasi ir kur veda nuoroda. Jei šaltinis mums žinomas, turi gerą reputaciją ir pan., tuomet galima šiek tiek labiau atsipalaiduoti. Kitais atvejais, grįžčiau prie informacijos tikrinimo būtinybės“, – paaiškino I. Kalpokas.
Kaip veikiamas pasitikėjimas žiniasklaida?
Anot VDU docento, pradėtas karas Ukrainoje ypač nepaveikė Lietuvos visuomenės santykio su žiniasklaida.
„Stipriausias smukimas buvo pandemijos kontekste, tačiau taip pat ir šiuo metu galime stebėti gana nepalankų santykį. Vis dėlto, čia reikėtų ir giluminių tyrimų, ką žmonės, atsakinėjantys į apklausų klausimus, laiko žiniasklaida. Galbūt jiems teko susidurti su kokiu nors žiniasklaida apsimetančiu melagienų portalu ir nusivylimas juo persikėlė visai žiniasklaidai. Tačiau net jei pasitaiko ir tokių atvejų, vis dėlto jie greičiausiai nėra nulemti pasitikėjimo smukimo“, – pažymėjo jis.
- Kalpoko nuomone, žiniasklaida neturi pasirinkimo, kadangi ji privalo pateikti faktais pagrįstą įvykių ir problemų aprašymą, net jei jis ir nėra malonus auditorijoms arba neatitinka jų lūkesčių.
„O štai sąmokslo teorijų, melagienų ir propagandos skleidėjai neturi tokių įsipareigojimų – priešingai, jų tikslas ir yra pataikauti auditorijoms – tam, kad jos kuo efektyviau „prarytų“ siunčiamą žinutę. Kartu svarbų vaidmenį čia atlieka ir jau egzistuojantys informacijos burbulai bei sąmokslo teorijų bendruomenės: tarkime, jei žmogus dėl ankstesnių priežasčių, pavyzdžiui, su pandemija susijusių sąmokslo teorijų, jau buvo linkęs nepasitikėti tradicine žiniasklaida, tai ir dėl karo į tokios žiniasklaidos vartotojų gretas jis tikriausiai negrįš“, – kalbėjo ekspertas.
Nuotr. iš freepik.com
Nuotr. iš asmeninio archyvo