Netrukus bus dvidešimt metų, kai Paluokės kaime, Paukštakių seniūnijoje, gyvenantis Artūras Platakis nepaleidžia iš rankų kalvio įrankių. Spontaniškai į jo gyvenimą atėjusi profesija prilipo jam lyg čia buvusi. „Niekada nesigailėjau šio savo pasirinkimo. Tai įdomus ir nenuobodus darbas“, – tikina Artūras ir priduria, kad klysta manantys, jog kalvystei visų pirma reikia fizinės jėgos – vaizduotė, gebėjimas įgyvendinti gimusią idėją galbūt čia netgi svarbesni. „Patikėkite, žmonių fantazija yra beribė“, – juokiasi kalvis, turėdamas omenyje jam tenkančių užsakymų įvairovę.
A. Platakis – žinomas metalo meistras visoje Žemaitijoje. Tradicinio amatininko sertifikatą turintis kalvis priklauso ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos Plungės skyriui. Nors šioje organizacijoje jis skaičiuoja daugiau nei dešimt metų, tačiau sako negalintis pasigirti surengtų parodų skaičiumi. Netgi personalinės ekspozicijos nėra turėjęs, daugiau jo dirbinių galima išvysti bendrose tautodailininkų parodose. Neturi Artūras pernelyg didelių ambicijų viešai demonstruoti savo kūrinius, todėl ir asmeninė ekspozicija dar nesuorganizuota.
„Turiu įvairių darbų“, – kukliai kalba kalvis. Ir priduria, kad norint rengti parodas reikia ne tik noro – laikas čia labai svarbus. O jo Artūrui paprastai pritrūksta – pirmenybė teikiama turimiems užsakymams.
Vis dėlto A. Platakio kaip kalvystės meistro gebėjimus bus galima netrukus įvertinti. Artūras, šiemet minintis išskirtinę metų sukaktį, dalyvaus Plungės tautodailininkų jubiliatų ataskaitinėje parodoje. „Jau esu organizatoriams pristatęs kalaviją, Plungės herbą ant skydo“, –
būsimos ekspozicijos Plungės kultūros centre užkulisius praskleidžia tautodailininkas.
Kaip kalvystė atsirado Artūro gyvenime? Vyras sako esantis vienintelis kalvis savo giminėje, nors įvairių amatininkų netrūko. Štai senelio brolis Ignacas Platakis Smetonos laikais buvo gerai žinomas gabus siuvėjas. Kitas brolis, išvykęs į Ameriką, garsėjo kaip nagingas baldžius. „Senelės brolis buvo drožėjas“, – mena pašnekovas. Kad šeimoje būtų pasitaikę metalo kaldinimo meistrų, jam neteko girdėti. Taigi jis – vienintelis toks.
Pasak Artūro, tikrai nebuvo taip, jog apie kalvio profesiją jis svajojęs. Šis pasirinkimas atėjo netgi netikėtai – žiūrint televizorių. „Baigęs dvylika klasių iškart niekur nestojau. Tai padariau tik trečiais metais po baigimo. Išvydau tuometinės Telšių taikomosios dailės mokyklos reklamą ir nusprendžiau, kad tai man turėtų patikti“, – prisimena Artūras. 1999 metais A. Platakis baigė šią mokyklą (dabar – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas – aut. past.) ir įgijo meninio metalo apdirbimo meistro profesiją.
Po studijų grįžo pas tėvus į Skirpsčių kaimą Alsėdžių seniūnijoje. Ten įsirengė savo pirmąją kalvę – tam tiko tėvų ūkinis pastatas, pravertė ir čia buvę įrankiai, priekalas. „Reikėjo tik žaizdrą pasidaryti“, – darbo pradžią „ant savęs“ mena kalvis. Šypseną kalviui dabar kelia ir pirmasis gautas užsakymas – krikštatėvis užsiprašė akėčių.
Dabar Artūro rankose gimsta įvairūs dirbiniai iš metalo. Pradedant nuo elementariausių vinių, durų vyrių, rankenėlių, židinio įrankių, baigiant meninėmis saulutėmis ant koplytstulpių, kryžių. „Bendradarbiauju su medžio meistrais Vytu Jaugėla, Antanu Vaškiu. Jie drožia, manęs paprašo nukaldinti saulutes“, – pasakoja vyras.
Tačiau, be jokios abejonės, didžiausias jo kaip meninės kalvystės kūrėjo darbas, kuriuo pats didžiuojasi, yra Plateliuose prieš keletą metų pradėtas kurti Litvakų atminties sodas. Jame – iš metalo nukaltos obelys buvusioms žydų bendruomenėms atminti. 12 hektarų plote sukurtame stilizuotame Lietuvos žemėlapyje jau „pasodintos“ bene trys dešimtys metalinių obelų. Jos skirtos Plungės, Platelių, Panevėžio, Viekšnių, Mosėdžio, Alsėdžių, Vabalninko, Alytaus ir Kalvarijos litvakų bendruomenėms atminti. Ant medžio kabantys obuoliai simbolizuoja šeimas, gyvenusias tose bendruomenėse. Ant jų – ir rėmėjų iš Australijos, Amerikos bei kitų šalių pavardės. Sodo įkūrėjas – Jakovo Bunkos labdaros paramos fondas, saugantis Lietuvos žydų paveldą.
„Šis sodas dar turėtų plėstis. Jei neklystu, čia turėtų stovėti arti dviejų šimtų metalinių obelų“, – paaiškina A. Platakis. Jam be galo malonu, kad projekto iniciatoriai įvertino jį kaip kūrėją, kad jis čia gali išreikšti savo kaip kalvio meninius gebėjimus.
Artūras sutinka su pastaba, kad turėti menininko gyslelę jo profesijos žmogui yra būtina. Jo paties polinkis į meną atsiskleidė dar vaikystėje: tėvas dirbęs Alsėdžių puodinėje, degęs įvairius dirbinius, daugiausia – vazonus. „Aš vaikystėje ten daug laiko praleisdavau, iš molio įvairių dalykų prilipdydavau, į krosnį prikišdavau, ko tik norėdavau“, – juokiasi Artūras.
Kalvio profesija vis dėlto unikali. „Darbas tikrai nenuobodus. Tai fizinis užsiėmimas, suderintas su protine veikla. Reikia gerai pasukti galvą, jei gauni kokį įdomesnį užsakymą. Beje, išskirtinius gaminius ir daryti yra maloniau. Būna taip, jog kartais nukaldinti yra gerokai lengviau, nei sugalvoti, kaip įvykdyti gautą užduotį. Aš stengiuosi nekopijuoti“, – savo darbo specifiką atskleidžia A. Platakis.
Kalvis džiaugiasi, kad jo paslaugų prireikia ne tik paprastiems žmonėms. Turėjęs jis ne vieną užsakymą ir iš kariūnų – gaminęs įvairius suvenyrus, skydus, kalavijus su Lietuvos kariuomenės simboliais. Jo darbai keliauja ir į svečias šalis. Vienas keistesnių ir linksmesnių prašymų buvo susijęs su užsakovo noru nustebinti savo darbdavį. „Tai nukaldinau moliūgą, kuris, pasirodo, buvo padovanotas kažkokiam daržovių fabriko direktoriui Danijoje. Vėliau ten pat dar vienas darbas – agurotis – atsidūrė“, – mena Artūras.
Kalvis iš Paluokės prisipažįsta, kad jų profesijos žmonėms kaskart vis sunkiau tampa konkuruoti su masine gamyba, kuri, aišku, pigesnė. Tačiau tikro kalvio kūrinys – visai kitoks, ne tik kokybės atžvilgiu. Šaltas metalas, ypač kalbant apie meninius gaminius, skleidžia kitokią energiją, jei jį kūrė savo darbą puikiai išmanantis žmogus. „Mes esame priklausomi nuo žmonių, nuo to, kiek jie turės noro išlaikyti tas pačias tradicijas. Žiūrėk, gal po kiek laiko net tų saulučių mums nereikės kaldinti, jos tiesiog bus atspausdintos spausdintuvais“, – apie technologijų įtaką jų darbui mano Artūras.
Kol kas tradiciniai amatai, A. Platakio manymu, dar traukia ir domina žmones. Malonu, kad įvairiose tautodailės mugėse, miestų šventėse sulaukiama praeivių dėmesio. O ir dalyvauti edukaciniuose projektuose, užsiėmimuose jam taip pat patinka – reikia demonstruoti ir tęsti amatininkų tradicijas.
Savo patirtį Artūras turi kam perduoti – auga sūnus ir dukra. „Jie užeina į kalvę, pakilnoja plaktuką, padaužo per priekalą. Ar „užsikabins“ – bus matyti“, – baigdamas pokalbį pridūrė kalvis.
