Karts nuo karto „Plungės“ skaitytojams pateikiame gražias bendro gyvenimo istorijas, kuriose, nors ir būta visko, bet pagarba, meilė ir ištikimybė gyvenant kartu, išsaugota 50 ar 60 metų. Lapkričio 11-oji – ypatinga Jadvygai ir Vaclovui Pociams iš Saušilio kaimo (Žlibinų sen.). Prieš penkiasdešimt metų tą dieną jiedu sumainė aukso žiedus.
Muzikantas vyras, muzikanto dukra
Jadvyga gimė ir užaugo Saušilyje, buvo mažiausia iš septynių vaikų. Deja, į auksines vestuves jau neatvyks nė vienas brolis ir sesuo. Kaip sakė Jadvyga, visi jau atgulę amžinojo poilsio.
Vaclovas gyveno netoli, gal už trijų kilometrų nuo žmonos gimtinės esančiame Varnaičių kaime. Kaip ir jo išrinktoji, V. Pocius – pagrandukas. Dabar iš keturių vaikų likę tik dviese su seserimi.
„Abu turėjome ir panų, ir kavalierių, bet, matyt, toks likimas, taip turėjo būti“, – sakė sutuoktiniai paklausti, kaip susipažino. Vaclovas vakaruškose muzikuodavo, armonika grodavo, o Jadvygos tėvukas irgi muzikantas buvęs. Matyt, tikrai likimas lėmė, kad ir jaunos panelės širdį „pagrobė“ muzikantas. Kadangi Jadvyga už savo sutuoktinį „mažą nieką“ vyrėlesnė, juokavome, jog ji, ko gero, drąsesnė buvo ir pirmoji užkalbino savo būsimąjį. Pasirodo, ne, pirmąjį žingsnį žengė Vacys. Praėjo bene dveji metai, kol jaunieji vienas kitam ištarė lemtingąjį „taip“.
Kaip prisiminė sutuoktiniai, prašmatnių vestuvių nekėlė, užteko brolių ir seserų šeimų. „Tėvukas buvo miręs, mama viena nelabai ir galėjo dideles vestuves iškelti“, – pasakojo ponia Jadvyga. Jaunieji Pociai santuoką pirmiausiai įregistravo civilinėje metrikacijoje. Kaip patys juokavo, sėdo į autobusą ir nuvažiavo. Nei išpuoštų mašinų, nei vežimų neturėjo, o ir gausios palydos nebuvo. Tiesa, nors Vacys – muzikantas, bet savose vestuvėse linksminti svečius patikėjo kitiems. Po kurio laiko jaunieji ir prieš Dievulį pasižadėjo vienas kitą gerbti ir mylėti, likti kartu, kad ir kas benutiktų, kol mirtis išskirs. Taip ir laikosi duoto pažado iki šiol.
Pulkas vaikų ir ugnies liežuviai
Susituokę Pociai apsigyveno Saušilyje, pas jaunosios mamą. Dabar, kai tiek anekdotų apie nedoras uošvienes prikurta, skamba keistai, bet, kaip sakė Jadvyga, jos mama žentą labai mylėjo. „Mane dažniau bardavo, o Vacį užstodavo, matyt, įtikęs buvo“, – juokėsi Pocienė.
Nesėdėjo sutuoktiniai rankų sudėję, Vaclovas dirbo statybose, vėliau su traktoriumi, kurį laiką ir brigadieriavo. O Jadvyga kolūkio fermose karves melžė, kiaules šėrė, tik vėliau, atsiradus pulkeliui vaikų, jų auklėjimu ir auginimu užsiėmė, šeimininkavo namuose.
Užaugino Pociai net septynetą atžalų: Laimą, Vaclovą, Vaidą, Saulių, Danguolę, Rūtą ir Gintarą. „Geri vaikai, visi netoliese gyvena, tik vienas sūnus tolėliau. Dabar turime 16 vaikaičių ir 4 proanūkius“, – savo didžiausiu turtu džiaugėsi J. ir V. Pociai.
Teko sutuoktiniams ir nelaimę patirti. Kai vyriausiajai Laimai buvo gal ketveri metukai, Pocių namas supleškėjo iki pamatų. Laimei, kaip sakė ponia Jadvyga, kaimynai iš degančio namo išvedė jos seną ligotą mamą ir keleto mėnesių dukrytę. Gyventi priglaudė geri žmonės, o netrukus Pociai savo namelį atstatė.
Per gyvenimą – su šypsena
Sakoma, kad nebūna namų be dūmų, tad kaip auksinių vestuvių sulaukę jaunieji spręsdavo konfliktus, kuris žengdavo pirmąjį žingsnį link susitaikymo? Nejau niekada nekilo minties viską mesti ir išeiti? Jadvyga tarė: „Visko buvo – ir juodo ir balto, ir šilto ir šalto, bet kažkaip išgyvenome“, – o užpykusi ji su savo vyru nesikalbėdavo. Vacys atvirai rėžė, kad kilus konfliktui, vardan šventos ramybės, jis eidavo pas kaimyną, žinoma, ne tuščiomis.
Išgirdę atsakymą truputį nustebome, kad už tokį vyro pasivaikščiojimą žmona dar labiau nesupykdavo. „Kol grįždavo ir pyktis jau būdavo praėjęs, pirmąjį susitaikymo žingsnį dažniausiai žengdavau aš“, – kalbėjo ponia Jadvyga. Apie išsiskyrimą ir skirtingus kelius sutuoktiniai sakė negalvoję. „Jei kartais ir pagalvodavai, kad spjaunu ir išeinu, bet tuojau kitaip galvoji, o kas iš to? Ar jau geriau po kaimą bastytis? Ne visiems taip į galvą rodo, kad reikia bėgti, išlėkti. Abu dirbome, stengėmės“, – dėstė Vaclovas.
Žinodami, kad ir po vestuvių Vaclovas vis pagrodavo vestuvėse ir vakaruškose, smalsavome, ar Jadvygai nebuvo pavydu, jog jaunesnį vyrą ims ir nuvilios prašmatnesnė pana. „Nebijojau, visur kartu eidavom. Vacys labiau pavydėdavo, jei kitas pašokdindavo, vis liepdavo šalia sėdėti, bet aš nelabai klausiau“, – juokėsi ponia Jadvyga.
Girdint smagiai juokaujančius ir švelniai vienas kitą per dantį patraukiančius senolius, pajauti lengvą pavydą. O mintyse šmėsteli: „Kad ir mano gyvenimas būtų toks“. Tad kuo jie vienas kitam ypatingi? Vaclovas užtikrintai rėžė, jog jo Jadvyga protinga, be reikalo nepanikuojanti, gera gaspadinė. „Vaclovas – geras darbininkas. Juk net septynis vaikus turime“, – nepraleido progos pašmaikštauti žmona.
Auksinė taisyklė
Pociai, išgyvenę laimės valandas ir patyrę skaudžių akimirkų, po penkiasdešimties metų vėl stojo prieš altorių, atnaujino priesaiką. Lydėjo juos vaikai ir pulkas vaikaičių su šeimomis. Atrodo, nieko daugiau ir nereikia. O dešimt metų pralėks kaip akimirka ir mes vėl aplankysime juos, švenčiančius deimantines vestuves.
Atsisveikindami klausėme, kokia ta auksinė taisyklė, padedanti ilgus metus išsaugoti šeimos židinį. „Kantrybės reikia – darbui ir kitam žmogui“, – tarė Jadvyga ir Vaclovas Pociai.
