Karti realybės piliulė

Taip gera kartais atitrūkti nuo rutinos, nuo puodų, nuo skalbimo ir nuo visų politinių ar nepolitinių šalies naujienų. Tiesa, paskui jautiesi šiek tiek iškritęs iš konteksto arba kaip tas ne vietoje ir ne laiku „išstojęs“ dainininkas, bet protui, o svarbiausia – sielai, toks poilsis būtinas. Čia, kaip sakoma, asmeniškai patikrintas faktas. Tik grįžimas į realybę ne toks jau malonus. Žinoma, džiugina išsiilgusių namiškių apkabinimai ir jausmų proveržiai, tačiau galvoje kirba mintis, kad gal dar sugrįšiu ten, kur lankiausi. Bet… tikrovė yra tokia, jog sunku patikėti, kad tas kada nors bus. Apie ką aš čia? Apie paprastus žemiškus dalykus – gyvenimą ir pragyvenimą, darbą ir užmokestį.

Turėjau progą beveik už dyką pakeliauti, aplankyti nuostabias vietas, o kartu įsitikinti, koks vargšas tas eilinis statistinis Lietuvos žmogelis. Aš tai kategorijai taip pat priklausau. Vaikštai, žiūri į lentynose sudėtas prekes ir jų kainas ir niekaip negali atsikratyti klausimo „kodėl?“ Atrodo, esame toje pačioje Europoje, turime tą pačią valiutą, maisto produktų kainos daugeliu atvejų tokios pačios, o kartais net mažesnės nei Lietuvoje, tačiau kodėl atlyginimas skiriasi lyg diena ir naktis? Ko gero, bus teisūs tie, kurie atsakys, kad tokia jau mūsų valdžia ir valstybės politika.
Kaip ir sakiau, tokiais momentais suvoki tą tikrąją realybę – esi vargšas kaip bažnyčios pelė. Kol niekur neišvažiuoji ir nepamatai, makaluojiesi po savo puodus, atrodo, viskas lyg ir neblogai, guodiesi tuo, jog kažkas gyvena blogiau nei tu. Taip ir tempi dienas, metus, dešimtmečius. Tik pabuvęs svetur suvoki ir tyliai pagalvoji, kad gal jau ir norėtum emigruoti. Ir kažin ar verta stebėtis, kodėl lietuviai nesišypso. Ko čia šypsotis, jei dirbdamas jautiesi skurdžiumi. Sakysite, reikia džiaugtis tuo, ką turi, kad esi sveikas. Dėl to džiaugiuosi, bet būkim sąžiningi. Kiek tokių, kurie nori pamatyti šiek tiek daugiau, nuvažiuoti toliau, tačiau norai tik ir lieka norais. Aišku, su viskuo galima susitaikyti ir nurijus karčią realybės piliulę gyventi toliau.
Bet tiek jau to, užteks pesimizmo. Gal apie linksmesnius ir pozityvesnius dalykus pakalbėti verta. Vienas iš tokių galėtų būti parlamentarų siūlymas alkoholinius gėrimus parduoti jaunimui, tik sulaukusiam 20 metų. Nors mintis gal ir gera, bet ar ji duos laukiamą efektą? Neseniai nepilnamečiai atliko eksperimentą: iš septyniolikos degalinių net keturiolikoje jiems pardavė alkoholio. Skaičiai verčia abejoti, jog ir priėmus tokį įstatymą kas nors pasikeis.
Nugirdau ir dar vieną originalų pasiūlymą – kaip sutramdyti girtus vairuotojus: bausti reikėtų ne tik neblaivų vairuotoją, bet ir keleivius – nesvarbu, blaivūs jie ar ne. Bent jau eksperimentą atlikti būtų verta. Šalies biudžetas gerokai priaugtų svorio.