Antradienį į posėdį susirinkę Plungės rajono savivaldybės tarybos Vietos ūkio ir ekologijos komiteto nariai aptarė keliolika klausimų. Tarp jų daugiausia abejonių sukėlęs – dėl projekto, už kurio lėšas Savivaldybė planuoja įsigyti penkias elektrines mikrotransporto priemones. Kas jomis važinės? Jos būsiančios bendro naudojimo, skirtos vyresnio amžiaus žmonėms nuvykti į renginius, parduotuves, bažnyčią ar vieniems pas kitus.
Projektą „Elektrinės mikrotransporto priemonės mieste ir gyvenvietėse“ posėdžiautojams pristatė Savivaldybės administracijos Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėja Žaneta Piepalienė ir vyr. specialistė Agnė Stankūnienė. Jį Savivaldybė įgyvendins ne viena, o kartu su partneriais iš Švedijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos ir Lietuvos.
Savivaldybė prie projekto turėtų prisidėti 25 991 eurą, t. y. 15 proc. nuo jo vertės. Vėliau pusė šios sumos jai bus grąžinta, vadinasi, realiai prisidėjimas atsieis 12 996 eurus.
Už gautus pinigus Savivaldybė planuoja įsigyti penkias elektrines mikrotransporto priemones (jos kainuoja po 8 000 eurų!). Jos bus skirtos vyresnio amžiaus žmonėms, kad šie galėtų laisviau judėti, ilgiau išlikti aktyvūs, bendrauti vieni su kitais. „Transporto priemonės bus bendro naudojimo, žmonės jomis važinės patys pagal poreikį“, – pasakojo Ž. Piepalienė.
Vietos ūkio ir ekologijos komiteto nariai, peržiūrėję prie sprendimo projekto pridėtą vaizdinę medžiagą – galimus transporto priemonių pavyzdžius, juokavo, kad jos labai panašios į rikšas – žmogaus traukiamus dviviečius vežimaičius. Politikai sakė neprieštaraujantys, kad jos būtų perkamos, taip prisidedant prie senjorų gerovės, bet jiems kilo nemažai klausimų: kam tos transporto priemonės bus priskirtos, kas jas prižiūrės ir remontuos, kur bus laikomos.
Ž. Piepalienė teigė, kad atsakymų į šiuos klausimus dar nėra. Kol kas svarbiausia – pritarti pirkimui, o jau vėliau, tariantis su Trečiojo amžiaus universiteto nariais ir kitais senjorais, bus apsvarstytos įvairios detalės: kokių transporto priemonių jie norėtų, kur geriausia būtų statyti joms stoginę ir pan.
Komiteto narys Romas Remėza samprotavo: „Nupirkti tai nupirksime. O kaip pasirūpinsime jomis važinėjančių senjorų saugumu, kai mūsų šaligatviai išklypę, o gatvės duobėtos? Bijau, kad ne vienam bus kibildai. Kaip tada?“ Savo nuomonę panoro išsakyti ir Asta Beierle Eigirdienė: „Man peršasi mintis, kad kokie tik yra projektai, tokiuose ir dalyvaujame. Nebežiūrime, ar reikia, ar bus naudos. Šis, manau, prasilenkia ir su mūsų gyvenimo būdu, ir su galimybėmis. Pritariu, kad išeina pagal principą: duoda – imk, muša – bėk.“
Nepaisant abejonių, sumanymui imtis projekto ir pirkti transporto priemones pritarta. Ar jos pasiteisins, bus matyti.