Įsivaizduokite, kad jūsų dvidešimt aštuonerių metų vaikis vis prašo jūsų pinigų. Jis sako, kad už tuos pinigus labai rūpinsis jumis – mokys, gydys, kelią nušluos ir dar daug gerų dalykų jums padarys. Kiek jam pinigų beduotumėte, jam visada trūksta. Jūsų net neklausdamas jis prisigalvoja dar daugiau „gerų darbų“, kuriuos padarys jums už jūsų pinigus.
Dar vaikis nuolat skundžiasi, kad kiti jo draugai gauna daugiau. Ir jeigu jis iš jūsų gautų daugiau pinigų, galėtų dar daugiau gerų darbų jums padaryti. Vaikis tas iš esmės yra neblogas, bet jūs gi irgi ne aklas – matote, kad labai jau daug darbų apžiojęs, o ir ūkiškumo jam labai stinga. Tai jis suremontuoja mokyklas, kurias paskui reikia uždaryti, nes nėra mokinių. Tai jis pastato viaduką ten, kur jo visai nereikia. Tai jis oro uostą kasmet remontuoja už naujo statinio kainą. Neūkiškumas akis bado bet kurioje srityje, kurioje tik tas vaikis prasisuka. O vaikiui tai kas – juk ne savo pinigus leidžia. Vaikio apetitas auga, ir jis pinigų jau net nebeprašo, jis jų reikalauja. Jis puikiai žino, kiek jūs uždirbate, ir sako, o dabar duok man tiek ir tiek. Juk ne sau prašau, juk dėl tavęs čia viskas.
Na, žinoma, jei tai būtų jūsų vaikas, kalba būtų trumpa: kol neišmokai taupiai leisti mano pinigų, daugiau jų negausi. Jei nemoki tvarkytis su mažais pinigais, tuo labiau nemokėsi tvarkytis su dideliais. Bet kalba tai ne apie vaiką, kalba apie valdžią, kuri – nieko naujo – ir vėl imasi mokesčių reformos. Tame pakete, žinoma, ir šešėlio mažinimas, ir nauji, ir didesni mokesčiai bus svarstomi. Nebuvo nė metų be tokios darbo grupės. Ir niekada per visus dvidešimt aštuonerius metus nebuvo darbo grupės, kuri su tokiu pat intensyvumu rūpintųsi išlaidų eilutėmis, jų efektyvumu. Biudžeto išlaidų srityje yra tik du rūpesčiai: išlaidų eilutę pramušti ir tą eilutę išleisti.
Valstybės kontrolė ir Viešųjų pirkimų tarnyba, kurios prižiūri, ar efektyviai naudojami viešieji finansai, atrodo kaip du vieniši kariai. Išlaidų efektyvumas nėra valdžios prioritetas. Ši funkcija yra paskendusi valstybės tarnautojų pareiginėse instrukcijose tarp kitų irgi svarbių funkcijų. Kai kuriose įstaigose yra vidinio audito skyriai. Bet niekada neteko matyti, kad vidaus auditorius lydėtų ministrus į posėdžius, kaip kad juos lydi atstovai spaudai. Išlaidų efektyvumas niekada nebuvo sureikšmintas ir iškeltas bent iki atskiros pareigybės institucijoje lygmens, kur jau ten – atskiros darbo grupės.
Valdžia gal mano, kad pakanka įrašyti eilutę kiekvieno valstybės tarnautojo pareiginėje instrukcijoje apie taupų ir efektyvų viešųjų išteklių naudojimą ir tai veiks? Tai veikia lygiai tiek pat, jei į kiekvieno mokesčių mokėtojo darbo aprašymą įrašytum eilutę apie mokesčių mokėjimą ir lauktum, kol mokesčiai patys suplauks į biudžetą. Kažkodėl mokesčių srityje valdžia supranta, kad savaime niekas nevyksta. Ir mokesčiams surinkti skiria milžiniškas pastangas – finansines, žmogiškąsias, laiko, kalbėjimo, kovos, ir taip toliau. O tai, kas susiję su išlaidomis, yra fragmentiška ir palikta daugmaž savieigai, širdį nuraminant visokiais „ai“ – ai, juk tai biudžetas, ai, juk tai Valstybės kontrolė, ai, tai čia kanclerio funkcija.
Tokia graži valstybės proga už poros dienų, ir dar viena – už mėnesio. Tiek daug šventinių renginių, tikrai niekas nepasakys, kad šimtmetis liko nepaminėtas. Bet po švenčių, mielas vaike, padirbėti irgi reikia. Išlaidas susitvarkyti, ir tik tada galvoti, ar reikia dar daugiau mokesčių.
Komentaras LRT radijui
