„Kas rytą išsiruošusi iš namų aš einu ne į darbą, einu pas manęs laukiančius žmones. Pakeliui galvoju apie tuos, kuriems šiandien reikės pagalbos – pertvarstyti žaizdą, sulašinti lašinę, suleisti vaistus ar paimti kraujo tyrimams“, – taip savo kasdienę veiklą apibūdina bendrosios praktikos slaugytoja Gaiva Berenienė, dirbanti klinikoje „Rietavo šeimos daktaras“. Už dosniai dalijamą šilumą ir meilę pacientai medikei negaili gražių žodžių. Kalbos apie jos profesionalumą, pagarbų požiūrį į žmones pasiekė ir Rietavo savivaldybės merą Antaną Černeckį, tad neseniai per Padėkos vakarą į G. Berenienės rankas nutūpė simbolinis gerumo angelas, kuriuo metų sandūroje apdovanojami žmonės, savo laiką, žinias ir rūpestį dovanojantys tiems, kuriems to labiausiai reikia.
Žmogus pasirenka savo gyvenimo kelią, kuriame sutinka pakeleivingus žmones, susiburia draugų ratą, renkasi profesiją, kuria šeimą ir labai didelę šios kelionės dalį atiduoda darbui. Kai Gaiva rinkosi, kuriuo profesiniu keliu pasukti, jai buvo vos keturiolika metų. Mokytis į Klaipėdos medicinos mokyklą įstojo tėčio, kuris svajojo, kad dukra bus medikė, patarta. Mokslai patiko ir sekėsi, tad 1989 metais septyniolikmetė mergina su medicinos sesers diplomu rankose grįžo į gimtąjį Rietavą.
Darbo praktikos Gaiva sėmėsi Rietavo miesto poliklinikoje. Padirbėti teko ir su apylinkės gydytojais, ir su psichiatrais, ir vaikų konsultacijoje. Tikru iššūkiu jaunai medicinos seseriai buvo pirmosios darbo dienos ligoninėje. „Anuomet buvo tokia tvarka: kur liepdavo vadovas, ten ir dirbdavai. Visada prisiminsiu, kaip pirmą kartą buvau nusiųsta į ligoninę. Niekada dar nebuvau leidusi vaistų į veną ir labai to bijojau, bet niekas apie mano baimę net girdėti nenorėjo: dirbi arba nedirbi – trečio pasirinkimo nebuvo. Būtent tądien ir supratau turinti gebėjimą pirštais pajausti veną – nė vienam ligoniui neteko durti iš antro karto. Iš pacientų sužinojau, kad baimė buvo abipusė – ir jie nerimavo dėl to, kaip seksis jaunai seselei. Iki šiol man pavyksta pirštais aptikti veną, todėl kartais, grįždama į darbą po atostogų, vis sunerimstu, ar niekas nepasikeitė, ar jautrumas išlikęs“, – pasakojo dabar jau didžiulę darbo patirtį turinti slaugytoja.
Kvietimo dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „Rietavo šeimos daktaras“ G. Berenienė sulaukė 2001 metais, gydytojai Stanislavai Mačiuitytei formuojant įkurtos naujos įstaigos darbuotojų kolektyvą. Jai buvo pasiūlytas atsakingas darbas procedūrų kabinete. Ir štai jau daugiau nei dvidešimt metų sukasi tame pačiame kolektyve, kur jaučiasi tarsi šeimoje. Džiaugiasi poliklinikoje tvyrančia gera atmosfera, puikiomis darbo sąlygomis, galimybe tobulėti.
Procedūrų kabinete slaugytoja pacientus priima iki pietų, antra darbo dienos dalis skirta ligoniams lankyti namuose. 2021 m. gydymo įstaigoje įkurta ambulatorinių slaugos paslaugų namuose komanda. Nuo tada prie klinikos prisirašę rietaviškiai gauna ne tik bendrosios praktikos slaugytojos, bet ir kineziterapeuto, slaugytojos padėjėjos teikiamas paslaugas. G. Berenienei gera žinoti, kad įstaiga, kurioje ji dirba, labai rūpinasi savo pacientais.
Tai, kad yra nominuota gerumo angelui, moteriai buvo kiek netikėta. „Žinia sujaudino. Pirma reakcija: kam šito reikėjo? Tik paskui, emocijoms susigulėjus, suvokiau, kad per Padėkos vakarą į rankas paėmiau į stiklo statulėlę įsikūnijusią žmonių meilę ir gerus žodžius. Supratau, koks reikšmingas šis apdovanojimas. Vėliau paprašiau kunigo pašventinti statulėlę – juk angelas privalo būti šventas“, – atviravo G. Berenienė.
Nejausdamas dvasios pilnatvės ir ramybės, negalėsi jos dovanoti kitiems. Kiekviena upė papildo savo vandenis – Gaiva tvirtybės, saugumo, pasitikėjimo savimi, meilės semiasi šeimoje. Ji sėkmingai pasirinko ne tik medikės kelią, bet ir gyvenimo draugą. Gimusi ir augusi Budrikiuose, ištekėjo už tame pačiame kaime augusio keleriais metais vyresnio Edvardo. Ir štai jau daugiau nei trisdešimt metų jiedu kartu žengia viena kryptimi: susikūrė jaukius namus, užaugino tris vaikus.
Kalbėdama apie šeimą, moteris neslepia džiaugsmo. Jauniausias sūnus Kasparas – dvyliktokas. Sėkmingai darbo karjera klostosi aplinkos inžinierei Giedrei, kuri su vyru gyvenimą kuria Vilniuje. Transporto inžinerijos magistras Ovidijus turi verslą ir namus Klaipėdoje. Ar gali būti tėvams didesnis džiaugsmas nei laimingi vaikai… Už tą laimę G. Berenienė kasdien dėkoja Dievui.
Abu sutuoktiniai – tikintys, turintys stiprias vertybes. Moteris pasakojo, kad augindami vaikus jiems suteikė visišką saviraiškos laisvę: „Niekada nieko nedraudėme, nepamokslavome, netikrinome namų darbų. Su vyru juokaujame, kad mūsų sūnūs ir dukra augo „neauklėjami“.“
Su meile ir optimizmu per gyvenimą einanti G. Berenienė sako mylinti žmones: „Gerumo nesuvaidinsi, bet to ir nereikia, kai aplink geri žmonės. Per trisdešimt darbo metų nepasitaikė, kad kuris iš pacientų įžeistų šiurkščiu žodžiu ar pakeltų balsą. Rietaviškiai – geri, draugiški, todėl ir man lengva būti pozityviai.“
Tik savo profesiją mylintis žmogus yra laimingas ir daro laimingus aplinkinius žmones, o tai ypač svarbu dirbant medicinos srityje. Nuoširdus rūpestis, švelnus žodis, jautrus patarimas, nuraminimas gali gydyti lyg vaistai. Apie šios slaugytojos švelnumą, pagarbą pacientui, gerą žodį jau sklando legendos. G. Berenienė savo darbą nuosekliai, profesionaliai ir su pozityviu požiūriu dirbo ir daug iššūkių sukėlusiais pandemijos metais. Todėl nieko keisto, kad į bendrosios praktikos slaugytojos rankas pagaliau nutūpė gerumo angelas ir padėka už profesionalumą, kompetenciją, nuoširdų darbą, besąlygišką atsidavimą savo profesijai ir malonų bei geranorišką bendravimą su pacientais.
