„Gražiausia man, kai skleidžiasi, pražysta gerumu
Žmogaus širdis ir šypso neklastingos akys…
Ir vėl gyvenimo grožiu tikėt imu,
Kai liejas atlaidumo upės plačios,
Taip dieviškai išmokiusios mylėti
Ir prie Aukštybių vartų pakylėti“.
R. Adomaitytė–Chabarina
Gegužės 24-osios (šeštadienio) vakarinėse ir 25-osios (sekmadienio) Votyvos Šv. Mišiose daugiau negu du šimtai mūsų mažųjų parapijiečių pirmą kartą priėmė Šventąją Komuniją. Didelė ir erdvi šventovė vos talpino vaikučius atlydėjusius tėvelius, senelius, kitus jų artimuosius. Juk tai ypatinga šventė, ypatingas susitikimas su pačiu Jėzumi, stebuklingu būdu ateinančiu į vaiko ar paauglio širdį ir gyvenimą. Jėzus Kristus, kurį prieš tai per visus mokslo metus vaikai mokėsi pažinti ir pamilti, bendrauti su Juo maldoje, šios šventės metu ateina apsupti juos savo meile, tikėdamasis nuolatinės tolimesnės bendrystės…
Deja, Pirmosios Komunijos šventės baigiasi ir jau pirmąjį sekmadienį po jų bažnyčioje pasijaučiame kažkaip nejaukiai ir neįprastai. Tų gražių didelių būrių vaikų čia nebėra. Vėl teks laukti rudens, kol šventovę pripildys kiti, atėję vėl tik metams… Kažkokią dalį kaltės visada tarsi prisiimu ir pati, nes kasmet didesnį ar mažesnį būrelį vaikų, kuriuos mokau tikybos, tenka ruošti Atgailos ir Eucharistijos sakramentų priėmimui. Kasmet atrodo, jog kažko iki galo nepadarei, kad tėveliai čia atvestų vaikus ne tik dėl „pliusiuko“, ne dėl to, kad laiku juos „sutvarkytų“.
Kas gi yra ta Pirmoji Komunija? Kokia ir kieno šventė? Atrodo, visi žinome: Bažnyčia priima būrį jaunų katalikų ir katalikių, sulaukusių tokio amžiaus ir tokio tikėjimo suvokimo, kai galima apsispręsti dalyvauti Bažnyčios gyvenime, nuolat stiprinantis Jėzaus Kristaus įsteigtais sakramentais. Tačiau būtent čia matyti, kiek daug dėmesio skiriama išoriniam vaizdui. Vaikai išpuošti, tėvai blaškosi su foto aparatais. Atrodo, svarbiausia įamžinti patį faktą, o ne tai, jog vyksta esminis lūžis vaiko gyvenime – Jėzus pirmą kartą ateina į jo širdį. Ar galima tikėtis, kad vaikai toliau gyvens vedami Šventosios Dvasios, bent sekmadieniais kartu su tėvais ateis pagarbinti Dievą, padėkoti Jam už nuolat gaunamas malones: už sėkmę mokykloje, už sutarimą ir darną šeimoje, už tėvelius, senelius, brolius ir seseris, klasės ir kiemo draugus?
Tiesa, į Bažnyčią (Dievo vaikų bendruomenę) ir į bažnyčią (maldos namus) vaikai vėliau dar vieneriems metams sugrįš. Sugrįš ruoštis dar vienam – Sutvirtinimo – sakramentui.
Ilgą laiką Lietuvoje galiojo praktika Sutvirtinimo sakramentui rengti vaikus netrukus po Pirmosios Komunijos. Mūsų, Telšių, vyskupijoje Sutvirtinimą iki šiol galėjo priimti sulaukusieji trylikos metų, taigi nuo Pirmosios Komunijos iki Sutvirtinimo katechezės pradžios praeidavo vos dveji metai. Buvo manoma, jog toks betarpiškas katechezės pratęsimas prisidės prie to, kad daugiau vaikų lankysis šv. Mišiose ir išliks parapijoje. Tačiau pasigirsta nuomonių, jog vėlyvesnės paauglystės laikotarpis kur kas tinkamesnis tokiam žingsniui, ir nereikėtų bijoti pasirengimą Sutvirtinimui nukelti į penkioliktuosius amžiaus metus. Kodėl tai būtų svarbu, atsakymą tarsi ir radau šių metų vasario 12 d. interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ publikuotame pokalbyje su Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovu Artūru Lukaševičiumi. Pasak jo, visų svarbiausia yra, kaip sąmoningai žmogus Sutvirtinimo sakramentą priims. „Iš tų parapijų, kurios, gavusios vyskupo pritarimą, padarė šį žingsnį anksčiau, matome, kad rezultatai yra geri. Jeigu iš 50 ar 20 paauglių, kurie ruošėsi Sutvirtinimui, pasibaigus programai, kitą sekmadienį nė vienas nebeateitų, tai laikytume visiška nesėkme. Jaunimas baigė programą, lengviau atsipūtė ir toliau gyvena kaip jų tėvai katalikai, kurie bažnyčios nelanko, nesimeldžia ir pan. Tai būtų didelis darbo brokas. Geras rezultatas, jeigu parapijoje liktų 20 proc. ar didelės sėkmės atveju – 50 proc. žmonių, – mano Kauno Katechetikos centro vadovas.- Žvelgiant į sakramento teologiją, Sutvirtinimas yra dvasinės brandos pradžia. Žmogus stoja į dvasinės brandos kelią, gal pirmą kartą gyvenime sąmoningai pats apsisprendžia. Todėl mes po truputį įvedame praktiką, kad paaugliai antroje programos pusėje parašytų laisvos formos laišką savo vyskupui, argumentuodami, kodėl jie nori šio sakramento ir kodėl prašo jį suteikti. Tegul tas laiškas bus su gramatinėmis klaidomis ar padaužos parašytas, bet sudaromos sąlygos kiekvienam rašyti, kaip jis sugeba. Jeigu šią praktiką nukeltume pora metų anksčiau, kaip elgtųsi dvylikametis? Jis parašytų laišką su mama, kuri, pavarčiusi katekizmą, patars prašyti išminties ir tvirtumo dovanos ar panašiai, tačiau juk vaikas dar nėra patyręs poreikio būti tvirtas. Žinoma, mes niekada nesame pasirengę priimti sakramentus, tai – dovana, viršijanti mūsų pasirengimą. Tačiau jeigu paauglys jau grūmėsi su klausimu: „O ką manau apie tą vyrą agonijoje ant kryžiaus? Ar jis turi man įtakos?“ ir padarė minimalų apsisprendimą „už“, tada mes galime šį jo apsisprendimą sutvirtinti, yra ką sutvirtinti. Krikštu gautą tikėjimo dovaną jis gal pirmą kartą gyvenime pradėjo išpakuoti“.
Gal ir mes savo parapijoje iš tų dviejų šimtų dvidešimties trylikamečių, kurie birželio 24-ąją priims Sutvirtinimo sakramentą, galėtume tikėtis stebuklo, kad dalis jų ir toliau džiugins mus savo dalyvavimu sekmadienio šv. Mišiose, jeigu jie būtų šiek tie brandesni amžiumi – sulaukę penkiolikos? Tikėkimės, jog po kelerių metų gausime atsakymą į šį klausimą.
Manau, kad mes, tėvai ir katechetai, turėtume atsakingai ir su meile atsižvelgti į kiekvieno vaiko asmenybės ypatumus ir kiekvienam rodyti individualų dėmesį. Juk Dievas kiekvienam asmeniui davė laisvę ir nieko neverčia per prievartą daryti, o tiktai nurodo pašaukimo kelius.
