Planas: nuo Mažeikių iki labiausiai į vakarus nutolusios Europos vietos – Cabo Da Roca kyšulio Portugalijoje – nuvažiuoti dviračiu. Tokį tikslą sau išsikėlė ir jį įvykdė 27-erių metų mažeikiškis Elvinas Gurauskas.
Planus sustabdė kovidas
Mažeikiškiui, kuris jau aštuntus metus gyvena Londone ir nuo paprasto staliaus išaugo iki darbų vadovo padėjėjo statybų aikštelėje, o po to tapo išskirtinių kelionių po gražiausias Anglijos vietas gidu, dviratis nėra vien tik laisvalaikio pramogoms skirta priemonė. Kad išvengtų susigrūdimų, Londone Elvinas visur važinėja dviračiu. Vaikinas visiškai atsisakė Londono viešojo transporto, kad ir kokį atstumą turi įveikti, vis tiek nelipa nei į autobusus, nei į metro.
„Dar prieš dvejus metus susikūriau planą – grįžti į Lietuvą ir iš Mažeikių važiuoti į vakariausią Europos tašką – Rokos kyšulį Portugalijoje.
Dveji metai stagnacijos COVID laikotarpiu davė mažai šansų pokyčiams, viskas tęsėsi kaip ir anksčiau: darbas, žygiai, sportas, laisvalaikis su draugais, tačiau vienintelis liko tas alkis ir troškimas greičiau pradėti kelionę, nes tai pristabdo ir ateities planus po kelionės“, – sakė E. Gurauskas.
Kelionės idėja, anot jo, kilo įsidarbinus žygių gidu Anglijoje – jis vis sutikdavo žmonių, kurie daug keliavo ir matė pasaulio, tad įdomu buvo klausytis jų kelionių istorijų. Kadangi Elvinas dirbo žygių gidu, žmonės automatiškai primesdavo nuomonę, kad jis turi būti daug apkeliavęs ir daug matęs. Deja, tokie spėjimai prieštaravo realybei – mažeikiškis tik kartą lankėsi Ispanijoje, plius dar keli vizitai pas brolius latvius ir, žinoma, Didžioji Britanija…
Daiktus parsiuntė atgal
Pasiruošimui dviratininkas daug laiko neskyrė. Jo teigimu, kad ir kiek ieškotum patarimų, kaip geriau pasirengti kelionei, sunku pasirinkti geriausią. Visų patirtys skirtingos, nevienodas fizinis pasiruošimas, nesutampa įranga, tikslai.
„Kuo daugiau galvojau apie kelionę, tuo labiau pradėjau abejoti: ar tas bus gerai, ar anas tiks… Geriau pačiam imtis visko ir mokytis pakeliui – per savąją patirtį. Taip ir susiruošiau: bagažas standartinis – palapinė, miegmaišis, čiužinukas, drabužiai, maisto gaminimo reikmenys, dviračio įrankiai bei kelios atsarginės dalys. Vėliau paaiškėjo, kad daiktų pasiėmiau per daug ar per didelius, tad teko pora parsiųsti atgal į Lietuvą paštu“, – pasakojo keliautojas.
Kokiu dviračiu geriau keliauti, taisyklių taip pat nėra – dėvėtą dviratį „Surly Long Haul Trucker“, kuris sutvertas specialiai tokioms reikmėms, mažeikiškis pirko Anglijoje. Bet keliaudamas matė nemažai kitų panašių keliautojų, vieni turėjo specialius turistinius dviračius, kiti – paprastus kalnų, treti plentinius, vieni – labai senus, kiti – modernius elektrinius. Kai kurie dviratininkai net nenaudojo dviračiams skirtų krepšių ir važiavo su maža priekaba.
Lietuvos pakelėse daugiau poilsiaviečių
Dviratininko maršrutas nusidriekė šiaurine Europos pakrante. Iš Mažeikių iškeliavęs liepos 7 d. Elvinas važiavo į Lenkiją ir per Suvalkus bei Gdanską pasiekė Vokietiją.
„Lietuvos keliai tikrai labai geri, tiesa, kartais trūksta kelkraščių, kur būtų galima ramiai važiuoti atokiau nuo eismo, tačiau vairuotojai buvo pakankamai tolerantiški. Nors pasitaikė, kai lenkė labai arti ar naudojo signalą, nes, jų manymu, turėčiau važiuoti greičiau. Vairavimo kultūra tikrai ne pati geriausia, lyginant su kitomis Europos šalimis, tačiau kas smagu Lietuvoje – čia daug poilsio vietų pakeliui, gali rasti suoliuką ir staliuką pamiškėje. Kitose šalyse poilsiaviečių gerokai mažiau. Vienintelis dalykas, kuris iš tikrųjų mane trikdė, buvo oras – kelionės pradžioje kelias valandas lijo ir kartais pylė kaip iš kibiro“, – prisiminė mažeikiškis.
Vokietijoje kelias vedė pro Hamburgą ir šiaurinę šios šalies dalį į dviratininkų rojų – Olandiją. Po to – Belgija, po pustrečios paros – Prancūzija. Keliautojas važiavo Atlanto pakrante, Normandijoje aplankė visus Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų išsilaipinimo paplūdimius, o po to pro Bretanę pakrante riedėjo iki kalnuotosios Ispanijos. Ten mažeikiškis piligrimų keliu nuo Pamplonos pasiekė Santiago De Compostela. Pakeliui jis rinko štampus miesteliuose, kaip įrodymą, jog tikrai pravažiavo visas reikiamas vietas, o paskui tuos štampus iškeitė į piligrimų kelio baigimo raštą.
Po to maršrutas vedė į Portugaliją, kol Elvinas pasiekė labiausiai į vakarus nutolusį geografinį tašką Europos žemyne.
Savo kelionę mažeikiškis baigė rugsėjo viduryje Lisabonoje. Oficialiai nuo Mažeikių iki Lisabonos jis numynė 5 850 kilometrų, tačiau, kai važinėdavosi po miestus, specialiai nejungdavo sekimo režimo. E. Gurauskas sako, kad iš viso dviračiu nuvažiavo 6 tūkst. kilometrų.
Nuotykių netrūko
Portugalijoje važiuoti dviratininkui buvo sunkiausia, dažniausiai dėl siaurų gatvių, dviračių takų trūkumo ir vairavimo kultūros. Miegoti dažniausiai tekdavo stovyklavietėse, jei nepavykdavo tokios rasti, krisdavo kur nors miškelyje ar pas ūkininką už krūmų, pasiekęs miestą apsistodavo svečių namuose (hosteliuose) ar pas kitus dviratininkus, kurie priimdavo į savo namus. Palikdavo dviračių krepšius saugioje vietoje ir tada po miestą važinėjosi neapkrautu dviračiu. Tuomet ir pica pasilepindavo, nes įprastas maistas buvo makaronai, konservai ir sumuštiniai.
„Pirma įdomesnė patirtis buvo Olandijoje, Groningeno mieste. Stumiant dviratį per miestą ir žvalgantis aplink prie manęs priėjo senyvo amžiaus vyriškis ir pasiūlė nupirkti man kavos. Iš pradžių sutrikau ir nežinojau, kaip reaguoti, bet sutikau. Pasirodo, jis, kai buvo jaunas, taip pat keliavo dviračiu, jam žmonės pasiūlydavo arbatos ar kavos. Tai dabar pamatęs keliauninkus jis nori atsilyginti už anksčiau patirtą aplinkinių dėmesį.
Įdomių įvykių buvo nemažai: kurmis, išsikasęs po palapine, olandai dviratininkai, su kuriais vis prasilenkdavome važiuodami per dvi šalis. Įsiminė nakvynės pas kitus dviratininkus, piligrimų kelio nuotykiai ir ten sutikti žmonės…“ – pasakojo Elvinas.
Kelionėje traumų pavyko išvengti, tiesa, iš pradžių minimaliai skaudėjo raumenis ir sąnarius, po to kūnas priprato. Ir nieko rimto – tik menki įbrėžimai ar susitrenkimai.
Aplankytos šalys skiriasi
Mažeikiškis savo kelionės įspūdžiais dalijosi viešojoje erdvėje. Pateikiame jo aprašymo ištrauką (tekstas redaguotas – red. past.).
„Lenkija. Viskas sekėsi gerai, aplink tikrai gražūs ir pigūs kempingai, maistas čia pigus.
Vokietijos kempingai kol kas puikūs, tačiau jie retesni. Naktį turėjau praleisti miškuose, pabudęs radau erkių įkandimų ir vis rasdavau naujų, iš viso ištraukiau penkias erkes.
Hamburgas. Didžiulių aštrių kampų pastatų buvo ant kiekvieno kampo, tiek modernus, tiek senasis architektūros stiliai puikiai derėjo. Manau, kad dauguma didžiųjų miestų šiais laikais yra vienodi.
Olandijoje – puikūs dviračių takai, draugiški žmonės ir pakeliui – didžiulis stovyklaviečių pasirinkimas. Ieškant stovyklavietės tenka praleisti šiek tiek laiko, kol surandi tinkamą. Kai kurios iš jų labai brangios, 25 eurai už naktį. Žinojau, kad Olandija yra vadinama dviračių šalimi, ir turiu pasakyti, ji atitinka šį apibūdinimą – aplink tūkstančiai dviračių, kartais susimąstau, kaip žmonės atranda savuosius.
Amsterdamas – miestas, kuriame telpa visi ir galima laisvai daryti bet ką. Nemeluosiu, iš pradžių buvo keista eiti Raudonųjų žibintų kvartalu ir pamatyti, kad būti sekso darbininke yra normalu, keista, kad žmonės gali nueiti į parduotuvę, pasirinkti kanapių ar haliucinogeninių grybų ir laisvai juos vartoti. <…> Daugybė gražių kanalų, mažos siauros gatvelės, pilnos augalų ir senų pastatų. Ateityje būtinai sugrįšiu į šį miestą!
Belgija. Lygus reljefas leido man per dieną nuvažiuoti daugiau kilometrų ir gana greitai kirsti sieną, dviračių takų kokybė buvo tikrai prastesnė, lyginant su Nyderlandais, bet vis tiek pakankamai gera, o takų buvo daug.
Prancūzija. Reljefas daug sunkesnis: vandenyno pakrantėje – stačios kreidos uolos vertė nuolat važiuoti aukštyn ir žemyn. Į kalną kilti nebūtų didelių problemų, bet šios kalvos buvo tikrai stačios! Vis tiek pavyko jas užkariauti ir kai kuriais vakarais pasimėgauti maudynėmis. Taip pat buvo įdomu pamatyti Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų karių kapus. Kai savo akimis tai pamatai, kiek daug antkapių ir vardų, visiškai kitaip suvoki viską.
Bretanė. Įsiminė didžiulės bangos, nuostabios uolos ir Ispanijos kalnai tolumoje.“
Svarbiausia – nebijoti keliauti
Po kelionės E. Gurauskas pasimėgavo saulėta Lisabona ir parskrido atgal į Lietuvą. Iš pradžių jis galvojo skristi į Prancūziją ir tęsti kelionę dviračiu – aplankant vidurio Europą parvažiuoti namo.
Artėjantis ruduo ir senkantys finansai mažeikiškį privertė keisti planus, jis nusprendė, kad protingiau bus grįžti, gerai padirbėti ir ateityje suplanuoti naują nuotykį. Kokį? Gal Australija arba Kanada. Elvinas visada norėjo jas aplankyti, tikisi, kad kurioje nors iš šalių pavyks gauti darbo vizą vieniems metams.
„Kaip reikia išsiruošti į kelionę dviračiu? Paprasčiausiai: imti dviratį, dėti krepšius ant jo ar už jo ir važiuoti. Svarbiausia – gera patogi dviračio sėdynė ir dviratininko šortai, nes po ilgo važiavimo dviračiu nepratusiam žmogui sėdimoji tikrai gali skaudėti. Geriausias mokytojas – patirtis. Gana greitai priprantama ir išmokstama važiuoti kartu su mašinomis, svarbiausia yra laikytis Kelių eismo taisyklių, rodyti posūkius, leisti kitiems eismo dalyviams žinoti, koks bus tavo kitas manevras“, – patarė keliautojas. Ir dar vienas patarimas: svarbiausia nebijoti ir išbandyti vienos, dviejų ar trijų dienų keliones. Pažiūrėti, kaip sekasi, o tada – nerti tiesiai į vandenyną, važiuoti dešimt savaičių!
Nuotr. iš asmeninio archyvo
