
Šių metų sausio 13-ąją sukako 220 metų, kai Plungei suteiktos Magdeburgo teisės. Miesto savivaldos jubiliejui paminėti Plungės kultūros centras planuoja keletą renginių, vienas iš jų surengtas sekmadienio popietę.
Tai atminimo vakaras keturiems amžinybėn iškeliavusiems bene labiausiai Plungės kultūrai nusipelniusiems asmenims: dailininkui Juozui Bagdonui, režisierei Felicijai Slušnienei, choreografei Danutei Radvilavičienei ir kraštotyrininkei Eleonorai Ravickienei.
Pačioje pradžioje Plungės kultūros centro renginių organizavimo klubas „Menadė“ žiūrovams priminė Plungės istoriją: kad žmonės šioje vietoje gyveno dar prieš mūsų erą, kad gyvenvietė ėmė augti ir pralenkė Gandingą, o 1792-aisiais gavo Magdeburgo teises. Svarbūs ir kiti istoriniai faktai: 1925 m. įsteigta gimnazija, 1932 m. nutiestas geležinkelis, 1946-aisiais Plungė tapo apskrities pavaldumo miestu.
Bet miestas nebūtų miestas be savo žmonių – dirbančių, kuriančių, garsinančių savo kraštą. Sekmadienį, džiaugiantis gražiu miesto savivaldos jubiliejumi, prisiminti keturi šviesaus atminimo kūrėjai, skirtingų žanrų korifėjai, ypatingai nusipelnę ir Plungės istorijai, ir jos kultūrai.
Dailininkas Juozas Bagdonas
1911 metais gimęs J. Bagdonas pirmąją savo tapybos darbų parodą surengė būdamas vos 20 metų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, likimas trisdešimtmetį menininką nubloškė į Vakarų Europą, paskui – į Kolumbiją ir JAV. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Bagdonas grįžo į gimtinę ir ėmėsi iniciatyvos Oginskių rūmuose įkurti Žemaičių dailės muziejų.
Renginio metu ne tik kalbėta apie J. Bagdoną, bet ir rodyti jo paveikslai bei filmuota medžiaga, kurioje įamžintas pats kūrėjas, jo darbai, išsakytos mintys. J. Bagdonas pristatytas ne tik kaip Žemaičių dailės muziejaus įkūrimo iniciatorius, bet ir kaip lietuvių dailės ekspresyviojo abstrakcionizmo pradininkas. Prisiminimais apie dailininką pasidalijo jį gerai pažinojusi Vyskupo Motiejaus Valančiaus pradinės mokyklos direktorė Vida Turskytė.
Režisierė Felicija Slušnienė
Kitas itin ryškus Plungės kultūros padangės šviesulys – režisierė Felicija Slušnienė. Ši talentinga kūrėja pati vaidino pirmojoje Plungėje pastatytoje operetėje „Viengungiai“ bei įsteigė „Žemaičių teatrą“, kuris vaidino tik žemaitiškai.
F. Slušnienė pristatyta kaip pirmoji profesionali Boriso Dauguviečio teatro aktorė Plungėje, Plungės liaudies teatro aktorė, primadona, pradėjusi mūsų miesto mėgėjų teatro istoriją. Ji gerbiama ir už žemaičių tarmės puoselėjimą.
„Žemaičių teatro“ aktoriai pastatė daugybę žemaitiškų spektaklių – ne vienas iš jų pelnęs pripažinimą respublikos mastu.
Pristačius siužetą apie režisierę, į sceną prisiminti senų gerų laikų pakviesti buvę „Žemaičių teatro“ aktoriai Dalia Ramonaitė, Antanas Bružas, Pranas Gedvilas ir Danutė Astrauskienė, suvaidinę ištrauką iš Kazio Sajos pjesės „Moteris eina per lietų“.
Choreografė Danutė Emilija Radvilavičienė
D. E. Radvilavičienės pavardė neatsiejama nuo Plungės kultūros centro nusipelniusio tautinių šokių ir dainų ansamblio „Suvartukas“, kuriam ji daugelį metų vadovavo. Juk D. E. Radvilavičienės pastangų dėka dar sovietiniais laikais „Suvartukui“ buvo atvertos sienos į pasaulį, suteikta galimybė garsinti Plungę bei lietuvišką dainą ir šokį toli už Lietuvos ribų.
„Suvartukas“ dalyvavo respublikinėse ir Pasaulio lietuvių dainų šventėse, daugybėje konkursų, apžiūrų, festivalių, iš kurių dažniausiai grįždavo su apdovanojimais. Pati choreografė apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.
Atminimo vakarui specialus siužetas sukurtas ir apie garsiąją mūsų choreografę, po jo scenoje pasirodė „Suvartukas“: Ilonos Baltikauskaitės vadovaujami šokėjai, liaudiškos muzikos kapela, vadovaujama Vidmanto Žilinsko, ir dainininkai, kurių vadovė – Valentina Balčiauskienė. Smagiai sutrypti D. E. Radvilavičienės sukurti šokiai.
Kraštotyrininkė Eleonora Ravickienė
Paskutinioji iš paminėtųjų – viena iškiliausių ne tik Plungės, bet ir visos Lietuvos kraštotyrininkių E. Ravickienė. Ji – nusipelniusi mokytoja, visuomenininkė, Žemaičių akademijos, Simono Daukanto bibliofilų klubo garbės narė, Plungės garbės pilietė, už nuopelnus kultūrai apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio medaliu.
E. Ravickienė daug jėgų ir širdies atidavė kraštotyros veiklai. Dirbdama kunigaikščių Oginskių rūmuose, pradėjo rinkti šio dvaro istoriją, įkūrė kraštotyros muziejų. Tik jos dėka Plungė šiandien gali didžiuotis Oginskio polonezais, kuriuos kraštotyrininkė atrado archyvuose. Be to, E. Ravickienė – dviejų knygų „Atsisveikinimas su Tėvyne“ ir „Šimtmečių takais“ – autorė.
Atminimo vakaras baigtas Romo Jasevičiaus vadovaujamo pučiamųjų instrumentų orkestro pasirodymu. Sugrotas ir mėgstamiausias E. Ravickienės kūrinys Mykolo Kleopo Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Jį plungiškiai jau vadina savo himnu.