Laikraštis „Plungė“ rubrikoje „Žemaičiai ir žydai“ tęsia straipsnių ciklą apie Plungėje ir Rietave gyvenusius žydus ir po visą margą pasaulį išsibarsčiusius jų palikuonis. Publikavome straipsnius apie Plungianskius, Cimblerius, Michelį Rolniką, serus Entoną Šerą ir Ronaldą Harvudą, Isaką Golerį, Leilą Berg, Levitų šeimą, Sonią Šlesin, Mendelį Kaplaną. Šįkart – Blochų šeima.
Jankelis Simonas Blochas
1898 metų gegužės 14-ąją Plungėje dažytojo ir kurpininko Leizerio ir Chajos Blochų šeimoje gimė Jankelis Simonas. Nieko nuostabaus, kad jis taip pat tapo kurpininku, bet prieš tai nuo vienuolikos iki penkiolikos metų mokėsi šokti.
Iki šiol neteko girdėti, kad Plungėje dar iki Pirmojo pasaulinio karo buvo šokių mokykla, bet tą faktą reikia pripažinti, nes Jankelio Simono gyvenime ji suvaidino itin svarbų vaidmenį.
Bet tai bus vėliau, o tada, 1913-aisiais, būdamas vos penkiolikos, išvažiavo į Varnius dirbti batsiuviu, o po šešerių metų – ir vesti vietinio batsiuvio dukrą Zisę Sandler.
Porai sekėsi neblogai. Be kasdienio darbo, jie abu dar ir vaidino vietiniame teatre, ir sukosi žydiškų tautinių šokių ratelyje. Ką gali žinoti, gal šoko ir žemaitiškus, nes tokių pavyzdžių bent jau Plungėje yra. Dalia Vaitkutė, draugavusi su bendraklase malūnininko ir pirmos Plungės elektrinės savininko Hackelio Zakso dukra Haika, pasakojo, kad draugė apsirengdavo žemaitiškais tautiniais rūbais ir šokdavo gimnazijos ar miesto šventėse.
O Varniuose Jankeliui Simonui ir Zisei gimė penki vaikai. Deja, du mirė dar mažyčiai. Didžiojon Britanijon nutekėjusi Zisės sesuo Poli 1920 metais persikėlė gyventi į Australiją, kvietė atvažiuoti ir varniškius, atsiuntė visus imigruoti į šalį reikalingus dokumentus. Bet 1930 metais Australijon išplaukė vienas Jankelis Simonas. Kaip ir daugelis žydų emigrantų iš Lietuvos, iš pradžių susirado darbą, paruošė buitį visai šeimai. Nebuvo lengva, bet po trejų metų visi vėl buvo kartu.
Australijoje tapęs Džeku Blochu ir ieškodamas darbo pagal specialybę, vienoje parduotuvėje išvydęs baleto batelius, jis nutarė, jog tai – jam: batsiuviui, šokėjui, aktoriui, muzikantui.
Sidnėjaus Padingtono rajone, Oksfordo gatvėje, jis išsinuomojo nedideles dirbtuves ir Sidnėjaus baleto mokyklos mokiniams pagal užsakymus siuvo jiems reikalingus batelius, vėliau – batus rusų, airių, škotų šokių šokėjams.
Užsakovai buvo patenkinti, verslas sekėsi. 1936 metais Jankelis Simonas dirbtuves perkėlė arčiau Sidnėjaus centro, į didesnes patalpas Darlingharste, Teiloro aikštėje.
Trisdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais Australijoje virė kultūrinis gyvenimas, baleto trupės iš viso pasaulio važiavo atrasti naujo žemyno ir naujų žiūrovų. Andre Levitovo trupėje, pulkininko de Bazilio rusų balete iš Monte Karlo Jankelio Simono siūtus batelius avėjo garsiausi to meto šokėjai.
Taigi. Pirmoji „Bloch“ baleto batų pora buvo sukurta žvakių šviesoje 1932 metais, o šiandien jau trys kartos tęsia plungiškio Jankelio Simono pradėtą darbą ir neapleidžia vienų geriausių pasaulyje baleto batelių gamintojų pjedestalo.
Beti Bloch-Vilkenfeld
Jankelio Simono dukra Bracha gimė Varniuose, į Australiją atvažiavo 1933 metais, mirė sulaukusi aštuoniasdešimt septynerių.
Kai rusų baleto šokėjai atvažiuodavo į Sidnėjų, jos tėvas pasisiūlydavo jiems vertėjauti, bet kartu ir rinkdavo užsakymus puantams, kuriuos girdavo kaip stiprius ir ilgaamžius. Su juo dažnai būdavo ir Brachos vardą į Beti pakeitusi duktė. Kol tėvas bendraudavo su šokėjais ir jų vadovais, ji spindinčiomis akimis žiūrėdavo spektaklius iš užkulisių.
1953 metais ištekėjusi už Geršono Vilkenfeldo, Beti dirbo žydų švietimo taryboje, dėstytojavo Morijos koledže, bet netrukus prisijungė prie tėvo ir brolių verslo, tačiau visą gyvenimą tęsė šviečiamąjį darbą ne tik asmeniškai, bet ir dosniai jį remdama, buvo Montefiore švietimo sistemos pradininkė Australijoje.
Iki šiol ji prisimenama kaip „labai gerbiama visuomenės atrama“, „ori ir žavi“, Australijos žydų bendruomenėje palikusi gilų pėdsaką.
Džudi Vilkenfeld
Varniškės Brachos-Beti dukra ir Jankelio Simono anūkė Džudi viename interviu pasakojo, kad ji nuo mažens jautėsi esanti menininkė, bet pasirinko pedagogikos studijas. Tačiau, kai gimė jos pirmasis sūnus, sumanė sukurti jam „interaktyvią knygą“. Ją pamačiusios, kitos mamos irgi užsinorėjo kažko panašaus.
Antrojo sūnaus tryliktajam gimtadieniui Džudi vėl padarė meno kūrinį-knygą, o po jos atsiradimo – ir save pajuto kaip menininkę.
Žodžiais jos kūrinius sunku apibūdinti, juos reikia pamatyti. Džudi apie pasaulį, gyvenimą pasakoja ne potėpiais, o daiktais, kalbančiais apie žmones, jų santykius, įvykius – visą pasaulį ir jame verdantį aistrų, gėrio ir blogio, grožio ir juodulių, šviesos ir šešėlių katilą.
Prieš atvažiuodama aplankyti senelio gimtinės, Jakovui Bunkai ji parašė laišką, papasakojo apie savo giminę, o pabaigoje vienu trumpu sakiniu kukliai užsiminė: „Aš taip pat esu menininkė.“
„Google“ paieškos sistemoje apie ją yra beveik šimtas tūkstančių įrašų. Jos darbų paroda garbę darytų ne tik Žemaičių dailės muziejui, tačiau ir bet kuriai Europos galerijai.
Tal Vilkenfeld
Trisdešimt ketverių metų Džudi dukra ir Jankelio Simono proanūkė Tal savo mamą pagal įrašus „Google“ paieškos sistemoje lenkia dvigubai. Muzikantė ir dainininkė šiame garsiai rėkiančiame ir gaivališkai šėlstančiame pasaulyje primena su karštakošiu italu lyginamą žemaitį.
Tačiau sėkmes muzikos padangėje ji raško vieną po kitos. Kaip teigia apžvalgininkai, jai gali pavydėti ir keturiasdešimt metų už ją vyresnės muzikos legendos, su kuriomis ji ne tik kartu groja, bet ir bendrauja.
Tal sako, jog mėgsta panirti į save, kitaip tariant, medituoti, mokėsi to ir bendraudama su Leonardu Koenu (Leonard Kohen). Tikriausiai nežinodama, kad ir ši legenda giminystės ryšiais susijusi su Plunge.
Su savo pirmu 2007 metų albumu „Transformacija“ („Transfomation“), beatodairiška drąsa ir sunkiu darbu įsiveržusi į pramogų pasaulį, Tal gali pasigirti ne tik populiarumu, bet ir bendrais koncertais su jos talentą įvertinusiais to pasaulio lyderiais Čiku Corea (Chik Corea), Herbu Hankoku (Herbie Hancock), Rajanu Adamsu (Ryan Adams), Džonu Majeriu (John Mayer), Princu, gitaros virtuozu Džefu Beku (Jeff Beck).
Kai žvelgi į šėlstančią pilnutėlės arenos sceną išeinančią Tal, vaidenasi, jog matai tik savimi pasikliaujantį iš Plungės per Varnius į Australiją žemaitiškai ramiai iškeliaujantį jos prosenelį Jankelį Simoną Blochą.
O tuo tarpu tarptautinis moterų muzikos susivienijimas su pasididžiavimu pranešė, kad „She Rocks“ apdovanojimuose pagerbta dainininkė, dainų autorė ir bosinės gitaros virtuozė Tal Vilkenfeld, kurios albumas „Love Remains“ 2019 m. pradžioje buvo geriausias.
