Šiandien, minint Kultūros dieną, kalbamės su Žlibinų kultūros centro „generole“ Nijole Norbutiene – viena iš aktyviausių kultūros centrų direktorių seniūnijose. Nors Žlibinų kultūros centro situacija kiek sudėtinga (stringa renovavimo darbai), čia nuolat vyksta tai vienas, tai kitas renginys. Štai ir gegužės viduryje bus galima pasidžiaugti gražiu renginiu, skirtu Šeimos dienai. Bendraujant su N. Norbutiene, teko maloniai nustebti, jog taip mūsų kraštui atsidavusi moteris – gryna šiaulietė, dargi vos dešimtmetį tegyvenanti Plungės rajone.
Didžioji gyvenimo dalis – Šiauliuose
Ponia Nijolė pasakojo gimusi ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusi Šiauliuose. Čia buvusiame Šiaulių pedagoginiame institute įgijo oligofrenopedagogės (specialiosios pedagogės) specialybę, sukūrė šeimą, užaugino net tris sūnus: Artūrą, Liną ir Saulių.
Likimas moters nelepino: sunki liga iš gyvenimo pasiėmė jos pirmąjį sutuoktinį, tad moteris tris atžalas toliau augino viena. Tačiau laiminga jų mama šiandien skaičiuoja net penkias anūkes, dvi iš jų – jau ir studentės.
Vyresnieji ponios Nijolės sūnūs su šeimomis gyvena Šiauliuose, o jaunesnysis Saulius jau keleri metai su šeima įsikūręs Anglijoje. Panašu, kad planų apie grįžimą į gimtinę nepuoselėja, tačiau ponia Nijolė džiaugiasi bent tuo, kad ir sūnui su marčia, ir jų dukroms svečioje šalyje labai gerai sekasi.
Įsikūrė Glaudžiuose
Toliau likimas klostėsi taip, kad šiaulietė sutiko savo antrąjį vyrą – plungiškį Simoną. Tad netrukus ši pora apsigyveno Plungės rajono Glaudžių kaime. Ponia Nijolė įsidarbino kultūros renginių organizatore Babrungo seniūnijoje, o po kurio laiko tapo naujai įsteigto Žlibinų kultūros centro direktore. Visą gyvenimą buvusiai, kaip pati sakė, saviveiklininkei kultūrinis darbas labai patiko ir pritiko.
Iki šiol visiškai su žemaičių kalba nesusidūrusiai poniai Nijolei apsiprasti naujame krašte buvo nelengva. Ji šypsodamasi prisiminė, kad kadaise kaime buvo atidariusi nedidelę savo parduotuvėlę – kai į ją užėję vaikai žemaičiuota greitakalbe prašydavo pirkinių, moteris nesuprasdavo nė žodžio… „Dabar tai jau gerai suprantu, bet pačiai pradėt kalbėt… nebe tas amžius, kad taip persiorientuočiau“, – kalbėjo ponia Nijolė. Nors esą ne vienas jos vis klausdavęs: „Tai kada gi kalbą pakeisi?“
Šiaip dabar jau buvusi šiaulietė žemaičiais neatsidžiaugia ir sako, kad tai labai geri, nuoširdūs ir atviri žmonės, nebiją pasakyti savo nuomonės: „Aš pati esu gimusi po Jaučio ženklu, tad viską rėžiu tiesiai“.
„Etatinė“ piršlienė
Aktyvi ir iniciatyvi moteris įvairiuose giminių susibūrimuose ar kitose šventėse dažniausiai tampa ta, kuri groja pirmuoju smuiku: „Kažkaip nejučia visi į mane pasisuka…“ Nuolat ponią Nijolę kviesdavo ir į vestuves piršliauti. „Buvau kaip ir neetatinė piršlienė!“ – kvatojasi. Iš viso jai teko „atpiršliauti“ net vienuolikoje vestuvių.
Ir Žlibinų kultūros centre jo direktorei tenka ne vieną renginį vesti. Žmonės netruko pastebėti, kad poniai Nijolei netrūksta iškalbos, visada ji sugeba parinkti gražesnį, prasmingesnį žodį ar švelniai pašmaikštauti. Moteris prisipažino labai mėgstanti poeziją, būtent poezijos knygomis kraute nukrauti jos namai. Labiausiai, prisipažino, patinka šiuolaikinių poetų kūryba.
Dainuojanti direktorė
Žlibinų kultūros centrą sudaro filialai Glaudžiuose, Grumbliuose, Staneliuose, Kantaučiuose ir pačiuose Žlibinuose. Kiekviename jų veikia įvairūs kolektyvai. Kaip pasakojo direktorė, Žlibinų filiale yra suaugusiųjų, jaunimo ir vaikų šokių kolektyvai, dramos būrelis; Glaudžiuose – moterų ansamblis ir humoro grupė „Kaimynės“; Grumbliuose – dramos būrelis, labai įvairiapusiška vaikų grupė (joje ir dainuojama, ir šokama, ir vaidinama); Staneliuose – moterų ansamblis ir dramos būrelis. Ponia Nijolė apgailestavo, kad kol kas tik Kantaučių filialas neturi jokio meno kolektyvo, tačiau pasidžiaugė čia dirbančio renginių organizatoriaus veiklumu.
Pati moteris sakė dainuodavusi žlibiniškių chore, dabar tik Glaudžių filialo moterų ansamblyje. Beje, šis kolektyvas rudenį minės gražų dešimties metų jubiliejų. Anot ponios Nijolės, linksmos, gero humoro jausmo glaudiškės nuolat kviečiamos padainuoti, mat išsiskiria tuo, kad mėgsta originaliai pateikti visiems puikiai žinomas dainas.
Džiaugsmai ir vargai
Žlibinų kultūros centro direktorė džiaugėsi, kad įstaiga gali nudžiuginti kaimų gyventojus tai vienu, tai kitu renginiu, ir prisipažino kartais net vos spėjanti suktis. Dėkinga ji ir už aktyvų trijų seniūnijų, kuriose įsikūrę centro filialai, bendradarbiavimą.
Kiek liūdniau yra tai, kad Žlibinų kultūros centro renovavimo darbai, turėję prasidėti dar pernai, kol kas nepajudėjo iš „mirties taško“. Direktorė prisipažino, kad šaltuoju metų laiku net tenka nuomotis patalpas iš seniūnijos, o tai kainuoja tūkstančius litų. Persikeliama iš šių patalpų jau tik balandį, kuomet, saulutei pašildžius, įmanoma būti ir pačiame kultūros centre.
Direktorė sakė, kad renovacija kol kas įsibėgėjusi tik kai kuriuose centro filialuose.
„Neįsivaizduoju, kaip reikės sustoti“
Nepaisydama renovacijos problemų, ponia Nijolė pasakojo dirbanti, veikianti, organizuojanti ir net prasitarė: „Žinot, kas baisu? Aš neįsivaizduoju, kaip reikės sustoti…“ Moteris save apibūdina kaip vieną iš tų žmonių, kuriems toje pačioje vietoje ilgą laiką nusėdėti sunku. Sakė net namie tuoj ko nors prisigalvojanti – ar baldus perstumdyti, ar dar ką pakeisti…
Ponia Nijolė laiminga turinti supratingą vyrą, kuris ne tik nesmerkia jos aktyvaus gyvenimo būdo, bet ir pats kone į kiekvieną renginį palydi. Ponas Simonas taip pat turi sūnų ir du anūkus, tad iš viso, kaip juokėsi jo žmona, dabar turinti jau septynis anūkėlius. Pati moteris kilusi iš trijų seserų šeimos, tad poros giminės susibūrimai būna dideli ir triukšmingi.
„Gyvenu su ta mintimi, jog laimės niekada nebūna per daug“, – baigiant pokalbį, sakė pašnekovė. Anot ponios Nijolės, kiek šviesulių kitiems išdalinsi, tiek jų ir gausi atgal. Ji save vadina nepataisoma optimiste ir tiki, kad jokios krizės, negandos, blogybės nesitęsia amžinai, tad nereikėtų labai jaudintis ir taip trumpinti sau gyvenimą.
