Trečiadienį mane užklupo vasaros lietus. Dangui netikėtai prakiurus, sauso prieglobsčio skubėjau ieškoti po žaliomis medžių kepurėmis, tačiau ir lapų vainikai greitai permirko vandens lašais. Pakeiksnojusi save už tai, kad vėl iš namų išėjau be skėčio, nėriau į liūtį, ir… nieko čia tokio, juk jau vasara! Vis dėlto, sausindama plaukus, pagalvojau: koks geras dalykas yra skėtis. Ar žinote, kad istorikai nustatė, jog jau V amžiuje prieš mūsų erą senovės Graikijoje vergai lydėdavo turtuolius, nešdami virš jų galvų išskleistus skėčius? Tiesa, jie anuomet nuo tiesioginių saulės spindulių žmones apsaugodavo. Bėgant amžiams, keitėsi ne tik skėčių forma, jiems gaminti naudojamos medžiagos, bet ir pritaikymo galimybės. Šiuolaikinio skėčio išradėju laikomas Afrikoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs Williamas C. Carteris, kuris savo konstrukcijos tokį prietaisą užpatentavo 1885 metais.
Taip, skėčių dabar yra įvairiausių, tačiau niekas iki šiol nesugalvojo tokio, kuriuo nuo gyvenimo negandų galėtum prisidengti. Kur ir po kokiu gaubtu pasislėpti žmonėms nuo teroro bangos, plukdančios kraują gatvėse, koncertų salėse, restoranuose, mokyklose? Kur surasti saugų prieglobstį, kai žmonės taip išgąsdinti, jog didžiulei tragedijai įvykti užtenka vien petardos sprogimo garso kaip šeštadienį Turine? „Apie 30 tūkstančių futbolo aistruolių rungtynes žiūrėjo centrinėje miesto San Karlo aikštėje. Prie aikštės buvo susprogdinta petarda, susirinkę sirgaliai išsigando, pasigirdo šūksniai, jog tai gali būti bomba. Žmonės ėmė masiškai bėgti, kilo tikras chaosas… Italijos žiniasklaida pranešė, kad apie 600 žmonių susižeidė. Tiesa, didžiosios dalies sužalojimai nebuvo rimti, jie patyrė nubrozdinimų. Tačiau pranešama, kad penki žmonės buvo rimtai sužeisti, tarp jų ir 7 metų berniukas“, – rašoma portale www.15 min.lt.
Mačiau reportažą iš Turino. Mane labiausiai sukrėtė tai, kad minia mindė parkritusiuosius. Baimė, savisaugos instinktas žmones paverčia laukinių gyvūnų, trypiančių silpnesnius, banda. Koks skėtis mus gali pridengti nuo tokios gėdos? „Kur tu įžvelgi gėdą? – stebėjosi mano draugė, kai su ja pasidalijau mintimis. – Kiekvienas rūpinasi savo saugumu, kiekvienas už save. Nejaugi nesupratai, kad išgyvena tik stiprieji?“
Gal ji ir teisi. Ta kraupioji banga per pasaulį plukdo būtent šią žinią, bet man vis tiek baisu… Ir žvalgausi skėčio, po kuriuo išsitektų visa žmonija, kur vieni kitų neteistume ir nebūtume teisiami, nesmerktume ir nebūtume smerkiami, kur vyrautų gailestingumas, o meilės ir atlaidumo būtų tiek daug, kad jais galėtume išgydyti vieni kitus nuo keršto, pykčio ir godumo nešamų ligų. Skėčio, po kuriuo karaliautų taika ir laimė.
