Visą praėjusią savaitę prie Platelių, Plokštinėje, triūsė gausus būrys medžio meistrų, suvažiavusių iš visos Lietuvos. Čia jie mokėsi drožti klumpes. Tiesa, ne suvenyrines, lentynoje laikomas, o tokias, kurias galėtum ant kojos auti, pavaikščioti ir net „Klumpakojį“ sušokti. Ketvirtąją darbo dieną meistrai pripažino – atrodė, kas čia tokio klumpę išdrožti, o iš tikrųjų viskas gerokai sudėtingiau.
Mokymus medžio meistrams surengusi Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės poskyrio vadovė, tautinio kostiumo specialistė Teresė Jurkuvienė sakė, kad pastaruoju metu vis dažniau susidurianti su didžiule problema – nebėra klumpdirbių! „Tie, kurie puikiausiai išmanė šį amatą, – arba jau iškeliavę Amžinybėn, arba dėl garbingo amžiaus nebedrožia. O jaunesnieji kuria skulptūras, drožia įvairius taikomuosius dirbinius, bet į klumpes nekimba“, – kalbėjo T. Jurkuvienė.
O klumpių reikia. Ir dar kaip – ir prie tautinio kostiumo, ir liaudies šokių kolektyvams. Todėl ir susirūpinta medžio meistrų mokymu drožti klumpes, kurios būtų ne suvenyrinės, o atitiktų apavo standartus.
Iniciatyvos organizuoti tokius mokymus kartu su T. Jurkuviene ėmėsi ir medžio meistras, skulptorius Adolfas Teresius iš Garliavos. „O kodėl gi nepabandžius išdrožti ne skulptūrą, o klumpes? Ir kiti meistrai pritarė. Taigi ir atsikraustėm savaitei į Žemaitijos nacionalinį parką“, – sakė A. Teresius.
O kodėl pasirinkta būtent Žemaitija, Plateliai? Pasak T. Jurkuvienės, todėl, kad klumpės – žemaitiškas apavas. Atkeliavęs iš Olandijos, bet avėtas tik pajūryje, Žemaitijoje. „Todėl ir gaivinti amatą reikia tame krašte, kuriame jis gyvavo. Rytų Lietuva klumpių nežino ir niekada neavėjo“, – pasakojo T. Jurkuvienė. Ir pridėjo: „Tarp klumpių ir naginių – amžinas konfliktas. Žemaičiai juokėsi iš šlapių aukštaičių naginių, o aukštaičiai – kad apie klumpę greičiau triskart apibėgsi negu ją pakelsi.“
T. Jurkuvienės teigimu, klumpės, kaip apavas, labai įdomios. Jos buvo drožiamos pagal pėdos išlinkimus, išmodeliuojamos pagal koją. Klumpdirbiai jas drožė masiškai – kaip darbinį, nelabai gražų, bet patvarų ir praktišką apavą, kuriame nešlapdavo kojos. „Reikia pripažinti, kad klumpės buvo sunkios ir nepatogios, jos deformuodavo koją, ant keltės atsirasdavo nuospaudų“, – apie klumpes pasakojo specialistė.
Pirmąją mokymų dieną medžio meistrai pasiruošė medieną – drebulę, pasidarė „ožius“, pasiruošė įrankius – grąžtą, „striūną“, kulnasukį, atvirkštinį kulnasukį, skaptus. Visus įrankius kolegoms tautodailininkams pieš mokymus nukalė mažeikiškis kalvis Virgilijus Mikuckis. Kitas dienas visi rimtai dirbo. „Turėjom kalnelį drebulės, o dabar štai kas beliko“, – rodydamas į kelis rąstelius, sakė A. Teresius.
Garliaviškis A. Teresius, jurbarkietis Juozas Videika, karmėlaviškis Algirdas Vaištaras, plungiškis Viktoras Raibužis, žagariškis Dalius Udrakis ir kiti meistrai klumpes drožė iš šlapios drebulės. Apdailinti ir užbaigti jų nespėjo – mat pabaigti klumpes galima tik tada, kai mediena išdžiūva, o tam nėra laiko.
Ketvirtadienį pamokyti klumpdirbių-naujokų ir pažiūrėti, kaip jiems amatas einasi, buvo atvykęs medžio drožėjas Vytas Jaugėla iš Platelių seniūnijos Gintališkės kaimo ir 91 metų šateikiškis Antanas Kniūkšta – šio amato žinovas, pats ne vienerias klumpes sudėvėjęs. Jį kiti meistrai savo profesoriumi vadino.
„Manau, meistrai suprato, kad išdrožti dėvėti tinkamas klumpes ne taip jau paprasta. Yra rimto darbelio. Na, o tai, ką jie per keturias dienas padarė, penktadienį eksponuosime Platelių dvaro svirne“, – pasakojo klumpdirbius kuravusi Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Kultūros paveldo skyriaus vedėja Aldona Kuprelytė.