Žemaičių dailės muziejuje vyko išskirtinė popietė, skirta neeilinei asmenybei – kraštotyrininkui Konstantinui Bružui pagerbti. Proga taip pat unikali – visuomenei pristatyta pirmą kartą išleista šio tyrinėtojo knyga pavadinimu „Apie tai, kas neturi išnykti: XIX a. pab.–XX a. 8 dešimtmečio etnografinė Žemaitijos apylinkių medžiaga“. „Ši knyga neaprėpia nė dešimtosios dalies Bružo rašytinio palikimo. Dar kokios 4–5 knygos išeitų – tiek medžiagos yra sukaupęs Konstantinas“, – apie neseniai pasirodžiusį leidinį kalbėjo jo sudarytojas Klaipėdos universiteto profesorius etnologas Rimantas Balsys.
Pernai sukako 105 metai, kai gimė žymus Žemaitijos tyrinėtojas ir muziejininkas Konstantinas Bružas (1912–2005). Kraštotyrininkas, mūsų krašto senovės sergėtojas ir šviesuolis – taip dažniausiai apibūdinamas šis kalvariškis.
K. Bružas 1912 metais gimė Šarnelės kaime (dabar – Žemaičių Kalvarijos seniūnija). Tuo metu ši teritorija priklausė Telšių apskrities Alsėdžių valsčiui. Būsimasis kraštotyrininkas mokėsi Gegrėnų pradžios mokykloje, vėliau lankė Žemaičių Kalvarijos, Sedos mokyklas, taip pat – Telšių gimnaziją, daug lavinosi savarankiškai. Prieš sugrįždamas gyventi į gimtąsias apylinkes, K. Bružas net penkiolika metų praleido Norilske, kur buvo represuotas po 1941 metų įvykių. Žemaičių Kalvarijoje apsigyveno 1967-aisiais. Čia, name, kuriame gyveno, dabar vadinamame „Žaliąja trobele“, įkūrė kraštotyros muziejų.
Kalvariškis buvo aktyvus visuomenės veikėjas, Žemaičių akademijos garbės narys, kultūros ir gamtos paveldo saugotojas ir puoselėtojas. Konstantiną pažinoję žmonės sako, kad jam svarbiausia buvo ne tiek įvykių ir faktų fiksavimas, surinktos medžiagos saugojimas, kiek Žemaičių Kalvarijos seniūnijos, visos parapijos žmonių buities ir gyvenimo būdo analizė.
K. Bružo darbai saugomi Mokslų akademijos Istorijos instituto Etnologijos skyriuje, Lietuvių kalbos institute, Vilniaus universitete, Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose (K. Bružo fondas). Be rankraščių, šiam muziejui perduotos knygos, dokumentai, fotografijos, kita ikonografinė medžiaga.
Kraštotyrininkas rūpinosi Žemaičių Kalvarijos krašto žymių asmenybių atminimo išsaugojimu. Rinko medžiagą apie poetą Vytautą Mačernį. Jo iniciatyva poetas ir jo kūryba įamžinti vadinamosiomis akmeninėmis vizijomis. Šis darbas įvertintas ir šalies mastu: 2004 metų sausio 13 dieną Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus K. Bružą apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.
„Viskas deg“, – taip apie kaupiamą medžiagą kalbėjo kraštotyrininkas, manęs, kad viskas, ką jis išgirsta, turi būti užrašoma ir saugoma – juk visa tai be galo svarbu. Nežinia, kodėl (spėjama, jog dėl to, kad buvo tremtinys) K. Bružo rinkta kraštotyros medžiaga niekad nebuvo išspausdinta viešai, to jis ir pats esą nenorėjęs. „Jo darbais naudojosi visi, o pats Konstantinas taip ir liko šešėlyje“, – atvykęs į leidinio pristatymą sakė profesorius R. Balsys. Jo sudaryta knyga pagaliau leis visiems, kuriems rūpi gimto krašto istorija, laisvai susipažinti su šios išskirtinės asmenybės surinktos medžiagos nedidele dalimi.
Atsiminimų apie K. Bružą sudarytoja, tyrinėtojo „mūza“ vadinta Genoveita Gricienė džiaugėsi, kad pagaliau pavyko ištesėti jo žmonai Julijonai duotą pažadą – išleisti knygą. Ponia Genoveita per leidinio pristatymą susirinkusiesiems papasakojo nemažai įdomių dalykų iš šviesuolio gyvenimo.
Profesorius R. Balsys minėjo, kad asmeniškai šio muziejininko nepažinojo, todėl sulaukęs pasiūlymo išleisti jo knygą buvo nusiteikęs gana skeptiškai. „Negi maža tų keistuolių ant žemės, visa Žemaitija jų pilna – tada pagalvojau“, – prisiminė etnologas, tačiau nuomonę pakeitė apsilankęs Žemaičių muziejuje „Alka“ Telšiuose (čia sukaupta apie 4 tūkst. K. Bružo rankraščių vienetų, dar didesnė dalis rankraščių saugoma Istorijos institute): kalvariškio kraštotyrininko medžiaga pasirodė labai vertinga. Taip ir gimė knyga „Apie tai, kas neturi išnykti: XIX a. pab.–XX a. 8 dešimtmečio etnografinė Žemaitijos apylinkių medžiaga“.
Kodėl tokias knygas būtina leisti? R. Balsio įsitikinimu, K. Bružas savo darbu kūrė Lietuvą taip, kaip jis suprato, neturėdamas jokios paramos ir palaikymo iš šalies, labai daug nuveikė dėl savo gimtų apylinkių istorijos išsaugojimo. Be to, kaip pažymėjo knygos sudarytojas, šis leidinys – savotiškas paminklas tiems, kuriuos tyrinėtojas prakalbino ir taip įamžino – juk žemaitį prašnekinti be galo sunku. Svarbu ir tai, kad K. Bružo darbais, jo surinkta medžiaga 7–8 dešimtmetyje naudojosi nemaža dalis mokslininkų, todėl išleisti jo knygą – savotiška padėka.
