Kiek dažnai paimate į rankas knygą? Jei nuolat teisinatės, kad skaitote mažai arba tam visai nerandate laiko, telšiškė Eirimė Pociūtė turi Jums ką pasakyti: miegoti reikia eiti ne su mobiliuoju telefonu rankose, o su knyga.
Mergina kasdien stengiasi bent pusvalandį paskaityti knygą, rašo jų apžvalgas žemaičių tarme ir ragina tai daryti kitus.
– Papasakokite apie save. Kur prabėgo Jūsų vaikystė, jaunystė? Kuo užsiimate dabar?
– Esu kilusi iš Telšių, užaugau Džiuginėnų kaime, nuostabios gamtos apsuptyje. Spėju, dėl to labai vertinu gamtą ir jos ramybę. Tame pačiame kaimelyje ėjau į pradinę mokyklą. Vėliau perėjau į Telšių „Atžalyno“ vidurinę mokyklą, kurioje baigusi dvylika klasių išvažiavau studijuoti į Vilnių. Baigusi studijas persikėliau į Kauną. Jame praleidau nuostabius šešerius metus, tačiau gimtinė garsiai kvietė grįžti ir dabar jau šeštus metus vėl gyvenu gyvenimą, kuriuo mėgaujuosi mažame miestelyje. Pagrindinė mano veikla – buhalterija, po jos – knygos ir projektas „Pusvalandis tylos“.
– Socialiniame tinkle „Instagram“ turite paskyrą „Pusvalandis tylos“, kurioje pristatote skaitytas knygas ir dalijatės gyvenimiškomis įžvalgomis. Kaip gimė šis projektas? Kokia jo pagrindinė idėja?
– „Pusvalandis tylos“ yra apie ramybę. Kokia ji – kiekvienas pasirenka asmeniškai. Neneigsiu, projektas gimė pastūmėjus draugams, kurie matė mano pomėgį knygoms ir ragino dalytis jų rekomendacijomis. Stipriai padrąsinta pradėjau kurti planą, kaip viską pradėti. Žinojau, kad noriu knygų paskyrai duoti ne banalų pavadinimą, bet vis neradau, už ko užsikabinti. Tuo metu turėjau sveikatos problemų, aplink supo daug streso ir, pamenu, sėdėdama prie reabilitacijos kabineto pagalvojau: „Duokite man bent pusvalandį tylos!” Taip ir gimė knygų ir vidinės ramybės paieškų kelionė.
Paskyrai – jau metai su puse, kurie prabėgo nepastebėtai ir daug ko išmokė. „Pusvalandžio tylos“ dėka išmokau būti atvira visuomenei, nebijoti reikšti savo minčių, o svarbiausia – įkvėpiau tuos, kuriems reikėjo palaikymo. Pradžioje pagrindinė idėja buvo skatinti žmones nepamiršti knygų skaitymo. O svarbiausia – skaitymas gali būti lėtas! Norisi priminti, kad su knyga rankoje gali būti nuostabus laisvalaikio praleidimas.
Su laiku prie šios vizijos prisijungė kasdienės psichologinės, socialinės temos. Paprasčiau jas esu pavadinusi „Dūšias reikalā“. Kalbėdama apie jautrias temas padėjau ne tik pati sau, bet ir tiems, kurie išgirdo mane per tekstus.
Ateities planuose – sistemingai tęsti knygų, „dūšios“ reikalų ir, svarbiausia, žemaitiško žodžio sklaidą. Labiausiai noriu skatinti skaityti knygas tuos, kurie sako: „Aš labai mažai skaitau“ ar „Neturiu tiek laiko skaitymui“. Skaitymas nėra apie greitį, jis apie kokybę.
– Knygų apžvalgas rašote žemaičių tarme. Kodėl pasirinkote tokį būdą? Jums svarbi gimtoji tarmė?
– Komunikuoti žemaitiškai nusprendžiau spontaniškai. Pradėdama knygų paskyrą norėjau išlikti autentiška, o pagrindinis faktorius, kuris daro mane kitokią, yra tai, kad esu žemaitė, atitinkanti visus menamus žemaičio kriterijus. Tiesa, Žemaitijoje tai joks išskirtinumas, bet didžioji dalis paskyros sekėjų yra iš kitų etnografinių regionų. Man smagu rodyti savo šaknis, suprantu, kad tai yra mūsų didelė dalis, ir jos nesinori pamiršti. Savo žemaitiškais tekstais primenu tarmę užmiršusiems ir padedu pažinti naujai atradusiems. Labai smagu gauti atgalinį ryšį žmonių, kurie nėra kalbėję žemaitiškai, bet laužo liežuvį skaitydami ir teigia tai darantys su malonumu. Tokie žodžiai skatina nepaleisti šios nuostabios tarmės.
– Kaip Jūsų gyvenime atsirado knygos?
– Knygas skaitau nuo paauglystės. Jos man buvo pasaulis, į kurį galėdavau pabėgti nuo supančios nepatogios realybės. Kaip paauglė išgyvenau labai daug emocijų, nemokėjau su jomis būti, o knygos man leido susikurti aplinką, kurioje jaučiausi labai saugi, nepažeidžiama. Vietoj vakarėlių ir svaigalų pasirinkau išgalvotus pasaulius, dėl ko nė karto nesigailėjau. Tačiau per didelis skaitymas atvedė į perdegimą, po kurio ilgą laiką neliečiau knygų. Baigusi studijas iš lėto vėl pradėjau pratintis skaityti, neskubėdama ir savęs nespausdama į kiekio ar laiko rėmus. Šiuo metu tai vienas maloniausių užsiėmimų.
– Kodėl, Jūsų nuomone, būtina skaityti, o ypač knygas? Ką tai duoda pačiai?
– Pirmiausia knygos praplečia žodyną. Ne kartą pati save esu pagavusi, kad neskaitant ima skursti vartojamų žodžių spektras. Kai pagalvoji, juk liūdna vartoti nuolatos tuos pačius kelis žodžius!
Kita svarbi knygų nauda – pasaulio suvokimo plėtimas. Iš knygų mes galime labai daug išmokti, pažinti ir suprasti. Pasaulis yra labai didelė vieta gyventi ir jame vyko ir vyksta daug visko. Žmonės ištisus metus sistemino ir užrašinėjo viską, ką galėjo. Mums belieka tai perskaityti ir mėgautis nešama nauda.
Trečia nauda yra tiems, kurie mėgsta ne dalykines knygas, o romanus, detektyvus, trilerius – fantazijos lavinimas. Nesvarbu, kiek žmogui metų, bet fantazijos turėjimas visada į naudą. Manau, kol žmogus sugeba svajoti ir fantazuoti, tol jis jaunas.
– Kiek pati esate perskaičiusi knygų? Pasiseka kasdien rasti tą laisvą pusvalandį skaitymui?
– Kaip sakiau, paauglystėje pradėjau skaityti, tai tuo metu per mėnesį parsinešdavau po kelias didžiules krūvas knygų iš bibliotekos. Ar su tokiu kiekiu pamenu, kiek ir ką skaičiau? Tikrai ne.
Šiuo metu propaguoju lėtą skaitymą. Su juo gaunu ir daug naujos informacijos kokybės. Mano tempas yra dvi knygos per mėnesį, geriausiu atveju – trys. Dažniausiai skaitau vakarais prieš miegą arba savaitgaliais. Nemeluosiu, būna dienų, kai nepaimu knygos į rankas, nes suaugusio žmogaus gyvenimas nenuspėjamas ir kasdienės problemos užklumpa nesitikint. Bet stengiuosi eiti miegoti ne su mobiliuoju telefonu šalia, o su knyga.
– Ką patartumėte tiems, kurie sako, kad mėgsta knygas ir norėtų skaityti dažniau, bet vis pritrūksta tam laiko? Kokios taisyklės svarbiausios?
– Svarbiausia taisyklė – skaityme nėra taisyklių! Girdžiu, kaip daugelis mėgina lygintis su greitai skaitančiais žmonėmis ir nuvertina save neturintys tiek laiko kaip pastarieji, dėl ko dažnai net nebepradeda skaityti. Bet perskaitytas vienas lapas per dieną jau yra gerai, o tam daug laiko nereikia. Po to, žiūrėk, jau du ir trys lapai per dieną. Dar daugelis mėgsta lygintis su kitais dėl skaitomos knygos stiliaus. Taip rankose atsiranda knyga, kurios, ko gero, net nemėgsta, ir tada skaityti tikrai yra kančia.
Visi esami žanrai yra geri, svarbu atrasti mėgstamą ir neišgyventi, kad tai galimai nepadarys įspūdžio kitiems. Svarbiausia gerai jaustis skaitant. Tada ir noras didesnis atsiranda paimti knygą į rankas.
– Kaip išsirinkti gerą knygą? Kaip pati nusprendžiate, ką skaitysite?
– Jei atvirai, aš nežinau, kas yra gera knyga. Manau, kiekvienas skirtingai suprantame gerą knygą. Aš dažniausiai renkuosi pagal nuotaiką, žinių stoką ar rūpimą temą. Esu psichologinės, neuromokslinės, kitaip vadinamos negrožinės literatūros mėgėja, bet kai pavargstu nuo dalykinių knygų, pereinu prie romanų skaitymo. Tad, ko gero, gera knyga bus ta, kurios tema sudomins labiausiai, o ne ta, kurią skaitysime iš reikalo.
BLITZ klausimai:
– Kiek knygų turite savo bibliotekoje?
– Mažiau, nei norėčiau turėti. Kol kas dvi nedidelės lentynos, ateityje norėčiau turėti asmeninę sieninę biblioteką.
– Jeigu galėtumėte pakeisti vieną dalyką pasaulyje, kas tai būtų?
– Nekeisčiau nieko. Tikiu, kad viskas yra ne be reikalo ir, pakeitus ką nors, gali subyrėti visa seka. Viskas turi savo atsvarą, ir suardyti balanso nedrįsčiau.
– Kokią knygą pasiimtumėte į negyvenamą salą?
– Vienareikšmiškai Viktoro E. Franklio „Žmogus ieško prasmės“. Turiu įtarimą, kad negyvenamoje saloje nebūtų lengva išlikti, tad reikėtų šaltinio, iš kurio būtų galima pasisemti vilties. Ši knyga būtent apie tai.
– Ką šiame gyvenime darote kitaip nei visi žmonės?
– Atsakymas gal ir bus banalus, bet nieko nedarau kitaip nei visi žmonės. Taip pat, kaip ir visi, keliuosi ryte, dieną mėginu įveikti savo „Everestus“, sprendžiu gyvenimiškas problemas ir stengiuosi nenuvilti savęs.
– Jūsų gyvenimo variklis yra?
– Humoras. Jautrumas. Nuoširdumas. Be šių savybių sunkiai išgyvenčiau. Mėgstu be galo garsiai juoktis balsu, jautriai išgyventi emocijas. Tai parodo, kiek stipriai man viskas rūpi, ir žinau, kad ne visi tai gali turėti. Ir galiausiai – būti nuoširdžiai yra geriausia, ką galime sau padovanoti.
