Ko­vus iš par­ko iš­pra­šys sa­ka­lai?

Plungės parkas, be jokios abejonės, turi vieną akcentą, be kurio jis neįsivaizduojamas. Tai būriais virš medžių skraidantys kovai, kurių kranksėjimas mūsų bene pačiai gražiausiai miesto erdvei suteikia netgi savotiško žavesio ir… išskirtinumo. „Jei reikėtų filmuoti „siaubiaką“, tai tik čia“, – ne per seniausiai lankydamasi Plungėje apie parką su šypsena atsiliepė ir žinoma šalyje aktorė Emilija Latėnaitė. Ir iš tiesų vaikštinėjant mūsų parke visada tenka klausytis šių paukščių choro, dažnam galbūt yra tekę ir paspartinti žingsnį norint praeiti pro jų gausiai medžiuose susuktus lizdus – kad ir kaip romantiškai nuteiktų kovų krankesys, vis dėlto nesinori būti jų paženklintam.

Vietos valdžia ne kartą bandė suvaldyti parke gausiai išplitusią kovų populiaciją, bet vis nesėkmingai. Tačiau rankų nenuleidžiama. Ir štai – eureka! Gimė idėja į kovą su šiais sparnuočiais pasitelkti plėšriuosius paukščius – sakalus.
Mintis rasti galimybių atkurti sakalininko tradicijas Plungės dvaro parke Plungės rajono savivaldybėje buvo aptariama prieš kurį laiką. Birželio pabaigoje Savivaldybės vadovai ir administracijos specialistai, Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas ir biologas, medžioklės žinovas, Plungės rajono medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Virgilijus Ostasevičius apsvarstė vieną iš kovų (varninių šeimos paukščių) populiacijos reguliavimo priemonių – į pagalbą pasitelkiant plėšriuosius paukščius.
Savivaldybės administracija informuoja, kad susitikime V. Ostasevičius pristatė sakalininko tradicijų atkūrimo galimybes Plungėje bendradarbiaujant su Balstogės (Bialystoko) liaudies buities muziejaus Sakalininkystės skyriumi (Lenkija). Kaip žinome, Lietuvoje veikiančių sakalininkystės klubų nėra, yra tik pavieniai entuziastai. Sakalininkystė – jokia naujovė mūsų kraštuose, ji plačiai buvo paplitusi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Sakalo, vištvanagio ar didžiojo apuoko apgyvendinimas Plungės dvaro parke natūraliai paveiktų kovus – priverstų juos atsitraukti nuo pagrindinių rūmų, sukti lizdus atokesnėse vietose. Plėšriojo paukščio skleidžiamas garsas, vien jo buvimas parke atgrasytų kovus kurtis toje pačioje teritorijoje. Kad tokia priemonė būtų efektyvi kovojant su nepageidaujamais sparnuočiais, netgi duotas vaizdingas palyginimas – tai būtų lyg vilko atsiradimas avių būryje. Pastebėta, kad tokiu būdu išvengtume nuolatinio patrankų šūvių imitacinio bumbsėjimo, lizdų ardymo ir kitų drastiškų veiksmų. Būtent pastaruosius būdus ir buvo bandyta naudoti siekiant sumažinti kovų populiaciją Plungės parke. Tačiau tokie žingsniai visada buvo lydimi gamtos mylėtojų ir žaliųjų protestų. Tikėtina, kad idėja dėl sakalų apgyvendinimo parke padėtų išvengti nesutarimų.
Taip pat per susitikimą pastebėta, kad prijaukinti sakalai paprastai naudojami ir šviečiamaisiais tikslais: vaikai mokomi pažinti plėšriuosius paukščius; lankytojai supažindinami su dvaruose gyvavusia pareigybe – sakalininku bei medžioklės su sakalais tradicijomis.
Vis dėlto kol kas dar tikėtis Plungės parke išvysti skraidančius sakalus neverta. Aptartą sakalininkystės idėją reikia pagvildenti plačiau: būtina surinkti nemažai duomenų apie Plungės dvaro parke veikusį fazanyną ir tikslinti projekto sąmatą.