
Šiemet, ko gero, net didžiausias niurzglys negali skųstis, kad vasaros ir vėl nebuvo. Karščio davė dosniai, o pavymui rugpjūtį dar drėbtelėjo gerą samtį: šekit!
Kai artėjo atostogų metas, žvalgiausi į orų prognozę Airijoje. Ten žadėjo malonią vėsą. Laimei, taip ir buvo. Paskutinis alpėjimas nuo karščio – oro uoste, ir atia, Lietuva!
Niekada nemaniau, kad toji šalis man taps nesvetima, bet taip jau susidėliojo. Nedidelis miestas Navanas netoli Dublino pasitiko dieviška ramybe. Ko gero, tai ir sužavėjo labiausiai: žmonės niekur neskuba ir… šypsosi. Kaimynai sveikinasi net matydami tave pirmą kartą. Tam nesi pasirengęs (skubiai reikia išjungti šviesos greičiu besisukantį skaitiklį: „Jėzau Marija, kor aš anou regėjau?“). Reikia laiko susivokti, kad tavęs nesitaiko sutraiškyti tas tolokai stabtelėjęs automobilis – tiesiog jo vairuotojas laukia, kol tu ryšiesi pereiti gatvę. Kad parduotuvėje tavęs atsiprašo net tuomet, kai tu pats netyčia užkliūni už kito. Kad prie tavęs, sutrikusiai besižvalgančio tarp prekių, kažkas neprašomas gali prieiti ir pasiūlyti pagalbą. O užsisakius patiekalą pasiteirauti, ar tikrai tokio tikėjaisi, ar skanu? Ir švarkelį mandagiai gali iš rankų paimti dar akimis tau nesuspėjus surasti kabyklos… O restoranėlyje vėlyvą penktadienio vakarą – ne tik jauni veidai, bet ir niekur neskubantys žilagalviai. Ir visi patenkinti, niekas niekam netrukdo.
Daug keistų, atrodytų, smulkmenų nutiko toje Airijoje. Ir taip susopo širdį dėl mūsų, tokių nelaimingų ir liūdnų, tyliai susigūžusių savo kiautuose pensininkų, susirūpinusio dėl išgyvenimo jaunimo. Darbdaviai moka vergiškus atlyginimus ir skundžiasi, kad žmonės nenori dirbti. Nekalbu apie didmiesčius, juose gal kitoks gyvenimas verda. Kažkur ten, rašoma, atlyginimų vidurkis jau perkopė 900 eurų.
Pamojuokim jiems, antroji Lietuva. Mums gi – kaip toms vištoms – pakirpo sparnus, štai ką padarė besikeičiančios valdžios, toleruojančios socialinį neteisingumą. Gėlė be saulės džiūsta, žmogus be džiaugsmo surūgsta. Ir darosi piktas: kas – piktas vilkas, o kai kas – piktas kiškis. Tik neapsigaukite, kartais piktas kiškis pavojingesnis nei vilkas. Su vilku – kaip, viskas aišku, ko iš jo gali laukti tamsią naktį gūdžiame miške. Nevaikščiok kaip Raudonkepuraitė jo takais ir, tikėtina, nesutiksi. O štai ko tikėtis iš supykusio kiškio, vienas Dievulis težino. Juk iš nevilties gali nustebinti net pats save. O tada jau ir valdžiai – anei pypkės, anei dūdos.
Dar anais „baisiais“ tarybiniais laikais istorijos mokytoja mums suformulavo gerai galvoje įstrigusį valdžios apibrėžimą: „Įsidėmėkite – bet kuri valdžia yra prievartos aparatas, skirtas engėjams valdyti engiamuosius.“ Anuomet ji, žinoma, labai rizikavo klasei išdėstydama tokią tezę. Juk brandaus socializmo keliu žengėme į šviesų rytojų. Atėjome. Mokytoja jau senokai amžinatilsį, o pasėti žodžiai gyvi. Ir Jos atminimas.