Gyvename demokratinėje visuomenėje, rodos, jau nebėra vergų ir vergvaldžių. Tačiau ir šiandien, lyg vergijos amžiuje, kartais besąlygiškai remiamasi ne savo, o autoritetų nuomone. Anais, vergų ir vergvaldžių laikais, kiekvienam, savimeile trykštančiam vergvaldžiui turbūt baisiausias dalykas buvo bet kokia abejonė jo autoritetu, o juo labiau, jei kažkas maištautų.
Štai mankurtai – Vidurinės Azijos vergai, apie kuriuos rašė Čingizas Aitmatovas. Juk jų nuskusta galva būdavo suveržiama dar garuojančia ką tik papjauto kupranugario oda. Kęsdami skausmą (nes dėl prisilydžiusios kupranugario odos plaukai negalėjo augti į išorę, todėl augo į galvos vidų), mankurtai prarasdavo atmintį ir savastį, tapdavo nuolankiais savo šeimininkų pakalikais.
Mankurtas – paklusnus ir niekada nemaištaujantis, tad nebuvo reikalo jo saugoti, laikyti sargybinius ir tuo labiau įtarinėti jį, turint kokių slaptų ketinimų. Praradęs atmintį ir savo esmės suvokimą, mankurtas, kaip šuo, pripažino tik savo šeimininkus, su kitais jis nebendravo.
O ar giliai autoriteto galia įsišaknijusi mūsų sąmonėje? Taip, ir tai puikiai parodė Jeilio universiteto mokslininko Stanley‘io Milgramo dar XX a. viduryje atliktas socialinės psichologijos eksperimentas. Mokslininkas tyrė, kaip elgiasi žmogus, iš autoritetingo šaltinio gavęs nurodymus, kurie kertasi su vidinėmis tiriamojo nuostatomis. Šio mokslininko atlikti tyrimai šokiravo visuomenę. Jis įrodė, jog paklusnumas autoritetui taip giliai įsišaknijęs mūsų sąmonėje, kad verčia paklusti net tada, jei jaučiame didžiules moralines kančias ir vidinį konfliktą ar, vykdydami įsakymus, galime sukelti skausmą kitam žmogui.
O ar mes, sulaukę XXI a., esame laisvai mąstančios būtybės? O gal kaip aidas atkartojame įtakingų politikų kažkada ištartas frazes ir be jokio sąžinės graužimo smerkiame kiekvieną kitaip skambančią mintį?
Gyvename laikotarpiu, kuomet žmogus pajėgia ne tik pakilti skrydžiui į kosmosą, bet ir visapusiškai išžvalgyti žemės gelmes. Tačiau iš galvos neišeina mintis – o ko verta žmogaus gyvybė?
Ar galime gėlą vandenį iškeisti į galimybę it vergui dirbti milijoninius pelnus gaunančiai korporacijai? O gal troškulį numalšins šimtatūkstantinė parama vietos bendruomenei ar suremontuotas bažnyčios stogas?
Išsklaidyti abejonių debesis, vis kartojant įtakingųjų kažkur ištartas frazes, yra lengva. Tačiau ar nepersekioja mūsų kažkoks ypatingas, neatsibostantis nusivertinimas ar nusižeminimas, nepilnavertiškumo jausmas? Kuomet, užspaudę savo sąžinę, lyg aidas ataidime įtakingųjų ištartas frazes, atspindime jų nuotaikas, nepaisydami vidinio balso, kuris, tylut tylutėliai prasiveržęs, viską paaiškina ir sustato į vietas. Šis tylus balsas nurodo paprastą priežastį, dėl ko Lietuvoje doram lietuviui ne taip miela gyventi, kaip dažnai norėtųsi.