Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai – 100 metų. Tik dabar ji susiskaidžiusi – yra kelios organizacijos skirtingais pavadinimais. Kaip bebūtų, bet kuri jų šiandien svarbi medžiotojams. Pastaruoju metu internete, spaudoje atsiranda straipsnių, kritikuojančių medžiotojų veiklą, net būna, kad jie pavadinami žudikais. Į tokius pasakymus negalima nereaguoti. Esu įsitikinęs, kad žaliųjų ir kitų, nusistačiusių prieš medžioklę, šūkiai yra tik emocijos ir demagogija.
Medžiotojų gretose yra prezidentų, visuomenės veikėjų, politikų, teisininkų, gydytojų, žemdirbių, verslininkų ir kitų profesijų atstovų. Jie medžiodami gamtai ir valstybei daro reikalingą darbą.
Viktoras Momkus, verslininkas:
– Nėra abejonės, kad didžioji dalis medžiotojų yra tikri gamtos mylėtojai. Taip, mes ne tik gamta grožimės, mes ir medžiojame, bet jeigu ne medžiotojai, ūkininkai patirtų didelių nuostolių. Dėl žvėrių daromos žalos ūkių savininkai visą kaltę verčia medžiotojams, tačiau šiems yra nustatyta norma, kokių ir kiek žvėrių galima patiesti. Nuo kiekvieno elnio, stirnos ar šerno mes neapsaugosime ir žalos pasėliams ar miškui bus padaryta.
Tie, kurie yra prieš medžioklę, apie ją kalba visai nesusigaudydami. Jei nebūtų atrankos, sunkiai įsivaizduojama, kas gamtoje dėtųsi. Sutinku, kad atranką daro vilkai, lūšys ir net smulkesni plėšrūnai. Tačiau jei nebus medžiotojų, nebus kanopinių žvėrių atrankos, tai ir plėšrūnai ims sirgti įvairiomis ligomis, kurios paplis gamtoje, ateis ir pas žmogų. Esu įsitikinęs, kad tik medžiotojai gali tinkamai sureguliuoti žvėrių skaičių.
Andriejus Stančikas, ūkininkas, buvęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas ir buvęs Seimo narys:
– Dėl medžiotojų draugijos susiskaidymo pasakysiu, jog tai – lietuvių bruožas: ant kiekvienos kalvos savas kunigaikštis. Tačiau seniai žinoma tiesa, kad tik su tvirtai surišta šluota padarysi darbą, o su vienu raželiu tu nieko nenuveiksi.
Keistas šiandieninis požiūris į medžioklę. Vis daugėja saugotinų teritorijų, kuriose negali būti jokios ūkinės veiklos. Čia kaip toje taigoje – išdegink visą mišką, o paskui žiūrėsime, kaip gamta atsigaus. Nepamatuoti draudimai į tai ir veda.
Paprastai tas, kuris nieko nesupranta apie medžioklę, daugiausia apie ją kalba ir siekia įvesti visokių draudimų. Jeigu aš, nenusimanantis apie mediciną, imčiau visus mokyti, kaip reikia gydyti, būtų visiška nesąmonė – nuo mano šnekų niekas neišgytų. Tas pats ir gamtoje.
Medžiotojų draugija suskilo, nebėra vienybės ir nebesugebame nusistačiusiems prieš medžioklę išaiškinti apie jos būtinumą. Dalyje visuomenės neliko jokios pagarbos medžiotojams, nors jie ir žvėrių skaičių reguliuoja, ir mokesčius valstybei moka.
Trūksta gerosios reklamos apie medžiotojus. Net žiniasklaida vengia viešinti jų gyvenimą. Daugelis nė nežino, kaip medžiotojai atrodo, ką jie gamtoje veikia. Kas nutiktų gamtai, jeigu jų nebūtų?
Medžiotojų kolektyvų, kuriuose yra tvarka, plotuose ir žvėrių pilna, ir brakonieriavimo nebūna. Tik problema, kad žmogaus teisės taip sudėliotos, jog medžiotojas, sulaikęs brakonierių, dar gali turėti bėdos. Nieko nepadarysi, valstybėje sukurta tokia tvarka ir ja privalome vadovautis.
Violeta Skierienė, Plungės viešosios bibliotekos direktorė:
– Į klausimą, ar medžioklė – blogis, galiu atsakyti vienu sakiniu: medžioklė daro žvėrių atranką gamtoje. Antai padidėjo vilkų populiacija, tai kaip be medžioklės, be žmogaus įsikišimo čia susitvarkysi?
Gerbiu medžiotojus ir manau, jog tai protingi žmonės, kurie tikrai žino, ką daryti gamtoje. Aš esu prieš žvėrių žudymą! Tačiau medžioklė nėra žvėrių žudymas, o žvėrių gyvenimas kartu su žmonėmis. Žmogus seka laukinių gyvūnų gyvenimą ir padeda palaikyti tokią jų populiaciją, kuri jam nekenktų.
Jūs medžioklę labai gražiai pateikiate savo knygose. Žmonių, nusistačiusių prieš medžioklę, visada bus, jeigu į tai bus žiūrima kaip į brutalų žudymą. Jei į medžioklę žiūrėsime kaip į procesą, kuris padeda mūsų gamtai, bus tik teigiamai – visai kitaip. Medžiotojai atstovauja tam tikrai grupei žmonių, ir privalome juos gerbti kaip vienos ar kitos profesijos atstovus. Ir čia niekaip nepasakysi, kad vienų ar kitų nereikia.
Be medžiotojų įsikišimo gamtoje būtų chaosas. Skaičiau spaudoje, kad vilkai išpjovė keliasdešimt avių, kad jie itin priartėjo prie žmonių. Kodėl tai vyksta? Kodėl taip yra? Manau, jog būtinas gamtos mokslininkų įsikišimas. Juk medžiotojai atlieka bet kurios žvėrių populiacijos reguliavimą.
Aš esu pristačiusi ne vieną jūsų knygą apie medžioklę. Jas pristatydama susipažinau plačiau su medžiokle, sužinojau apie tradicijas ir daugybę dalykų, susijusių su žvėrimis, jų populiacijomis. Dar kartą pasakysiu: nesu už tiesioginį žvėrių naikinimą, esu už labai subtilų, reikalingą santykį tarp žmonių ir žvėrių.
Tiek žmogus, tiek žvėris yra gamtos vaikai, ir turime išmokti gyventi kartu. Medžiotojai tikrai nėra žvėrių naikintojai. Jie – tie, kurie moko mus gražiai gyventi gamtoje, jai padedant tada, kai reikia tos pagalbos.
Šarūnas Mikašauskas, medžiotojas:
– Mano nuomone, medžioklė – tai labai plati veikla. Jokiu būdu negalima teigti, kad tai tik gyvūnų medžiojimas savo reikmėms, savo malonumui. Medžioklė – gilias kultūros tradicijas turinti, daug atsakomybės ir suvokimo reikalaujanti sritis. Iškyla daug įvairių situacijų, kurioms reikia rasti protingus ir greitus sprendimus.
Keičiantis laikams, kinta ir žmonių požiūris į tam tikras sritis. Ne išimtis – ir į medžioklę. Pastaraisiais metais medžioklę viešojoje erdvėje bandoma menkinti, taip priešinant visuomenę. Man nelabai suprantama, kaip gali kištis į medžioklės sritį žmonės, neturintys apie ją supratimo. Iš savo gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad supratimas apie medžioklę ir gamtą įgyjamas tikrai ne per keletą metų. Reikia daug laiko, kol atsiranda tvirtas ryšys ir pajautimas.
Didelę reikšmę teigiamam medžioklės įvaizdžiui formuoti, manau, turėtų vaikų švietimas, mokslinės medžiagos su paaiškinimais įtraukimas į biologijos ar gamtos pažinimo pamokas. Taip pat patys medžiotojai turėtų būti suinteresuoti labiau atsiskleisti visuomenės akyse, medžiotojų klubai ir būreliai turėtų aktyviau dalyvauti bendruomenės šventėse ir kituose renginiuose.
Tik laikydamiesi taisyklių ir skaidrindami savo veiklą galime suformuoti teigiamą visuomenės požiūrį apie medžioklę ir medžiotojus.
Jonas Šečkus, medžiotojas:
– Mano nuomone, mes, medžiotojai, iš dalies patys kalti, kad yra nusistačiusių prieš medžioklę. Per mažai bendraujame su visuomene, būtini kuo glaudesni ryšiai su vietos bendruomene. Žinoma, yra klubų, kurie tai daro – sveikintinas dalykas. Miesteliuose rengiamos įvairios medžiotojų šventės, pakviečiami vietos gyventojai, pavaišinami žvėrienos patiekalu, net dalyvauja įvairiose sporto rungtyse. Pažanga yra, tačiau mes negalime sustoti – tada tikrai pasikeis visuomenės požiūris į medžioklę.
Nėra jokios abejonės, kad medžioklė reikalinga, ji gyvuoja nuo senų senovės ir tikrai išliks. Be medžiotojų neapsieina nė veterinarai. Kai tarp žvėrių atsiranda kokia liga, kaip dabar afrikinis kiaulių maras ar lapės, usūriniai šunys suserga niežais ar pasiutlige, veterinarai pirmiausia kreipiasi į medžiotojus.
Jei palygintume su tuo, kas buvo prieš kokius 50 metų, medžioklė yra smarkiai pasikeitusi į gerąją pusę.
