Kokias regioninės kultūros žaizdas atvėrė pandemija?

Plungės kultūros centro direktorius, Lietuvos kultūros centrų asociacijos prezidentas, Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas

Dabar, kai koronavirusas traukiasi ir tris mėnesius galioję apribojimai švelnėja, į įprastas vėžes grįžta ir kultūrinis gyvenimas. Džiaugiantis, kad kultūros nešėjams jau leidžiama burtis, o publiką jau galima kviesti į renginius, vis dėlto norisi atsigręžti ir į tą netolimą karantininę praeitį. Ko ji mus išmokė ir kokias žaizdas atvėrė?
Reikia pripažinti, kad iš pradžių atrodė, jog visuotinė pandemija negrįžtamai sužlugdys visą kultūros sektorių. Nerimą kėlė daugybė dalykų: staigus visų kultūrinių iniciatyvų ir renginių uždraudimas, gyvo kontakto su atlikėjais ir kūrėjais ribojimas, galimybės dalytis ar dalyvauti nebuvimas, masinis visų sutrikimas. Ypač jautriai ši situacija pasijuto regionuose, kur kultūros kūrimo prasmė yra kasdienis veikimas įvairiose meninėse bendruomenėse, meninės edukacijos užsiėmimuose arba bendra kūryba grupėse.
Regionuose kuriantiems kūrėjams, kultūros centrų kultūros ir meno darbuotojams jų kūrybos pagrindas yra dalijimasis savo sukurtais produktais ar paslaugomis su bendruomenės nariais ir gyvas, tikras grįžtamasis ryšys bendraujant su žiūrovais.
Ir staiga visi šie gyvybiškai svarbūs procesai sustojo. Ar tikrai? Trumpą sutrikimą ir paniką labai greitai pakeitė ieškojimai, kultūrinių iniciatyvų migracija į skaitmenines erdves, atsigręžimas į vietos kūrėjų kūrybą, suvoktis, kad būtent tik vietos kūrėjai tokiose situacijose gali užtikrinti svarbiausią kultūros tęstinumo ir prieinamumo funkciją.
Kultūra įgijo dar didesnę prasmę ne tik meniniu aspektu, bet ir socialiniu. Įvairios „online“ formos, meninių grupių užsiėmimai, kūryba, edukacija, renginiai palaikė bendruomenių narių teigiamą nusiteikimą, tarpusavio ryšį ir žadino teigiamas emocijas. Paskui įsibėgėjo įvairios iniciatyvos kiemuose, balkonuose, kino filmai ir koncertai automobiliuose ir kiti mėginimai išlaikyti dvasinį ryšį kultūrinėmis priemonėmis.
Pandemija privertė visus kūrėjus, renginių organizatorius, meno edukatorius pergalvoti veiklos formatus, kūrybiškiau išnaudoti skaitmeninę erdvę, įvairių platformų ir galbūt iki šiol analogų neturinčių kultūros kanalų kūrimą.
Tačiau paaiškėjo, kad regionuose tokių galimybių kaip ir nėra. Visi, iki šiol deklaravę kultūros prioritetiškumą, svarbą ir būtinybę įsijungti į kūrybą, nesvarbu, kur gyventume, buvo pamiršę apie tai realiai pagalvoti. Regionų kūrėjai, kurie dažniausiai kuria vien iš savo iniciatyvos, atsidūrė skaitmeninėje aklavietėje. Iki pandemijos jų kūryba nebuvo fiksuojama profesionaliam skaitmeniniam pateikimui.
Pasirodo, beveik nėra profesionalios įrangos, kompiuterinių programų, trūksta gebėjimų, žmogiškųjų išteklių. Trūksta todėl, kad iš esmės nebuvo rimto, atsakingo požiūrio, svarbių valstybinių finansinių programų stiprinant šią sritį. Nebuvo aukščiausiu politiniu lygmeniu vertinimo, kad regionuose kuriama kultūra yra lygiavertė ir tiek pat svarbi. Kad ji turi būti fiksuojama, profesionaliai pateikiama ir skaitmeninama.
Labai mažai buvo investuojama į žmogaus gebėjimus, naujų profesionalų pritraukimą į mažus miestelius, kas užtikrintų bet kokių pandemijų atkirčius mažose bendruomenėse. Regionų kūrėjai buvo priversti savo idėjomis, galimybėmis ir resursais konkuruoti su didmiesčiuose esančiomis daug pajėgesnėmis visomis prasmėmis organizacijomis.
Kultūros ir meno koncentracija didžiuosiuose miestuose neabejotinai svarbi, tačiau pandemija moko suvokti regioninės profesionaliai konstruotos kultūros svarbą ir prasmę. Todėl tam būtini mechanizmai, valstybinės realios programos, finansiniai šaltiniai, kad ir besikeičiančiose situacijose išliktų kultūrinė gyvastis visur, kad regioninis lygmuo būtų lygiavertis nacionaliniam lygmeniui.
Nuo pandemijos niekas neapsaugotas. Nei dabar, nei ateityje. Trūkumus matome, tad yra apie ką pagalvoti: ką tokio turime nuveikti, kad perspektyvoje, jei kažkas panašaus pasikartotų, išvardytųjų problemų neliktų arba jų būtų kuo mažiau.