Kristina šaukiasi draugų: „Aš esu sveika siela, tik įkalinta vežimėlyje“

„Brangi mano siela, o Dievuli, aš norėčiau, kad mano gyvenime kas nors pasikeistų. Jaučiuosi, kaip prikalta, kaip Jėzus prie kryžiaus. O Jėzau, aš tave suprantu, ojei, ojei, ojei, nei gyventi, nei mirti. Širdelė taip trokšta paprasčiausiai mylėti, mylėti, mylėti. Labai meldžiuosi tau, Dievuli, padėk man, kad tikėčiau tavimi kiekvieną dieną vis stipriau… Atskridęs angelas vis kuždėjo man į ausį žodžius: „Kristina, leisk sau gyventi.“ Nagi, o prote, mano prote – tikra skruzdėlynė.“

Iš Kristinos dienoraščio
Plungės mieste, paprastame daugiaaukštyje, kukliame dviejų kambarių bute, kartu su mama ir jauniausiuoju broliu gyvena Kristina Latakaitė. Dvidešimt vienerių metų mergina, nuo mažens serganti cerebriniu paralyžiumi, yra įkalinta savame kūne, savame mieste, savame bute.
Intelektuali, turinti savitą požiūrį ir puikų humoro jausmą jauna plungiškė kas vakarą meldžiasi, kad jos gyvenime kas nors pasikeistų. Su savo negalia ji, nors ir nelengvai, susitaikė. Tačiau nenori susitaikyti su atskirtimi, kuri ištinka daugybę neįgalių, ypač provincijoje gyvenančių, žmonių.
Kristina nori augti
„Noriu būti su sveikais, noriu tobulėti, augti, ir aš jums padėčiau augti. Galėčiau tarnauti savo piešiniais, bendravimu, pasidalyti savo patirtimi. Man taip norisi susirasti draugų, susipažinti su kitokia pasaulėžiūra. Mama vis tiek liks mama. Kiek čia gali su ta mama vaikščioti visur“, – kalba mergina, sėdinti invalido vežimėlyje.
Plungiškės svajonė kukli – susirasti draugų, nuvykti į kokią nors stovyklą, kurioje būtų jaunų, sveikų žmonių, be mamos.
Kristinos mama Alvyta mėgino išpildyti dukters norą, tačiau susidūrė su neįveikiamomis problemomis. „Yra stovyklų neįgaliesiems, bet jos dažnai labiau orientuotos į turinčius proto negalią. Daug stovyklų nepritaikytos žmonėms invalido vežimėliuose, be to, visur reikalaujama palydovo. Norinčiam laisviau augti ir tobulėti yra sunku. O jai reikia tokių žmonių, tokio jaunimo, kuris pakylėtų“, – pasakojo moteris.
Slaptos mintys – Dievui, rašoma knyga – žmonėms
Po dešimtos klasės Kristina praktiškai nelabai turi kur eiti, su kuo bendrauti, ją gelbėja reta veikla. Užtat kol kas visas savo mintis ir prašymus Dievui ji patiki dienoraščiui.
O žmonėms rašo knygą. Tai yra storą sąsiuvinį, kuriame didelėmis kaire ranka rašytomis raidėmis gula tekstas.
Jos knyga vadinasi „Mes visi esame Visatos vaikai“. Rašyti pradėjo prieš trejus metus. Tik ji pati geriausiai pažįsta savo rankraštį, tad paprašyta skaito pirmąsias eilutes: „Aš esu Kristina Marija ir sugalvojau šią knygą parašyti jums, mielieji žmonės. Iš tiesų mane Dievas apdovanojo talentu jus matyti ir girdėti. Taip prasidėjo mano didysis Kristinos Marijos atgimimas.“
Savo susitaikymą su likimu Kristina vadina atgimimu.
Meilė nuo gailesčio skiriasi
„Buvo visko, – dėlioja žodžius mergina. – Bet paskui atėjo suvokimas, kad esi tokia, kokia esi, ir susitaikyk su tuo. Reikėjo daug darbo su savimi. Per maldą, per sportą. Žinojau, kad turiu susitaikyti ir niekur nedingsiu.“
Kol Kristina buvo mažesnė, lankė specializuotą darželį, mokyklą, per daug nesuko sau galvos. Sunkiausias metas atėjo, kai prasidėjo brendimas, atsirado noras būti gražiai, mylėti, kai pradėjo patikti berniukai. „Žiūrėdavau pro langą, kaip kiti vaikšto, ir savęs klausdavau, kodėl aš negaliu.“
Dėl vidinės įtampos ir neatsakytų klausimų Kristinai prasidėjo epilepsijos priepuoliai, ji užsidarė, nebenorėjo eiti į mokyklą, mokslus tiesiog nutraukė. Šį laikotarpį drauge išgyveno ir Kristina, ir jos mama Alvyta. Motiną kankino stiprus kaltės jausmas, prasidėjo abiejų dvasiniai ieškojimai.
Alvyta viena nešė savo naštą, nes, anot moters, Lietuvoje, bent jau mažesniuose miestuose, neįgaliųjų globos sistema funkcionuoja labiau formaliai.
„Visų blogiausia šioje sistemoje yra gailestis, – sako Alvyta. – Ir pagalba, ir akcijos yra orientuotos į gailestį. O juk realiai meilė nuo gailesčio skiriasi.“
„Aš nuo vaikystės vis klausydavausi: vargšelė, vargšelė, vargšelė. Norėčiau, kad į mane pažiūrėtų kitomis akimis. O juk aš esu sveika siela, asmenybė. Aš esu tokia pat, kaip jūs, tik vežimėlis mane riboja“, – nekantraudama įsiterpia Kristina.
„Kristina, piešk“
Vieną dieną, dar tada, kai ją kamavo epilepsijos priepuoliai ir ji vartojo vaistus, mergina aiškiai išgirdo vidinį balsą: „Kristina, ar ilgai gersi tabletes nuo baimės?“
Pasitarė su mama, tablečių nebegėrė, epilepsijos priepuoliai kaip prasidėjo, taip ir baigėsi.
Po dešimties klasių ji jau ilgokai sėdėjo namuose. „Meldžiausi: Dievuli, aš noriu išeiti, noriu augti“, – pasakoja. Tada pajutusi ryškų impulsą: „Kristina, piešk, piešk.“ Išsigando, pamanė, juk nemoka, tačiau raginimas buvęs toks stiprus, kad ji po truputį pradėjo piešti, juto, lyg kas vedžiotų jos ranką.
Iš pradžių mama pradėjo vežioti Kristiną į meno mokyklą, paskui dailės mokytoja savanoriškai ėmė lankyti namie. Mergina lavėjo. Jau pripiešta šūsnis piešinių, surengta paroda miesto bibliotekoje.
Jos piešiniai abstraktūs, jie kitokie, parodo vidinį merginos pasaulį, jos pasaulėžiūrą, savitą požiūrį į gyvenimo struktūrą. Visiems piešiniams Kristina uždeda ypatingus, ne trafaretinius, pavadinimus, kaip „Baltoji maršo muzika“, „Klajojantis saulėje paukštis“, „Mirtis, prisikėlimas ir gyvenimas“, „Angelų šokis“…
Pavadinimai, sako Kristina, ateina iš vidaus, per intuiciją. Panašiai gimsta ir piešiniai: pirma – vaizdinys, paskui mergina jį perkelia ant popieriaus.
Pradėjusi piešti, plungiškė suprato, kad tai ir yra jos studijos, tik atitinkama forma, tai jos Dievo dovana, talentas, ryšys su pasauliu.
„Norėčiau pamatyti, kaip gyvena žmonės“
Kūryba išlaisvino svajones.
Paprašyta garsiai jas išsakyti, Kristina, pakėlusi akis į lubas, nedrąsiai ima vardyti: be stovyklos, dar norėtų susipažinti su menininkais, pabendrauti, keliauti su savo piešiniais, galbūt rengti parodas, norėtų turėti daug lapų, spalvų, gal net kada nors aplankyti Paryžių (čia net pati juokiasi iš savo drąsos). Dar svajoja turėti draugų ir kad kas nors ją pasikviestų į svečius. „Labai norėčiau pamatyti, kaip gyvena žmonės, pabendrauti, pažiūrėti, kaip jie mąsto“, – įsisvajoja Kristina.
Alvyta įsiterpia prašiusi pažįstamų pasiimti Kristiną savaitgaliui, bet norinčiųjų neatsirado. „Tikrai ne iš blogos valios, turbūt stabdo baimė“, – svarsto moteris.
O kaip berniukai?
„Berniukai kaip patiko, taip patinka“, –
juokiasi Kristina. Ir surimtėja: „Jei mane mylės, tai tokią, kokia esu. Aišku, tas žmogus turėtų būti labai stiprus.“
Kristina laukia. Gal dabar, po atsitiktinės pažinties su socialinio projekto dalyvėmis, po straipsnio, jos gyvenimas kažkaip keisis, o gilus troškimas tobulėti, bendrauti, duoti, atlikti savo misiją išsipildys.
„Kokia tavo misija, Kristina?“ – paklausiu jau beveik prieš išeidama.
„Šviesti. Padėti žmonėms atrasti save“, – neabejodama atsako ir toliau lieka kantriai laukti atsiveriant pažadėto jai Gyvenimo.