Praėjusiame numeryje išspausdinę straipsnį apie „kvapnią“ Jėrubaičių kaimo (Babrungo seniūnija) gyventojų, įsikūrusių netoli sąvartyno, kasdienybę, gavome Glaudžių seniūnaitijos seniūnaitės Janutės Stancelienės laišką. Anot jos, su rajono politikais apie vietinės rinkliavos lengvatas šalia Jėrubaičių sąvartyno gyvenantiesiems ne kartą kalbėta, tačiau kalbos ir liko kalbomis.
Tik po kreipimosi į Seimo narę Aureliją Stancikienę galiausiai antradienį į Jėrubaičius atvyko atstovės iš Telšių visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos. Keliose sodybose ir prie sąvartyno atlikti oro taršos tyrimai. Kaip jie vykdomi, nuvykome pažiūrėti ir mes.
Skaitytojams priminsime, kad apie opią Jėrubaičių sąvartyno kaimynystėje gyvenančiųjų problemą mums papasakojo į redakciją užsukusi jėrubaitiškė Ona Staponavičienė. Moteris negalėjo suvokti, kodėl čia gyvenantieji ne tik kenčia smarvę, bet dar už tai ir susimoka: jiems, kaip ir kvėpuojantiesiems gaiviu oru, taikoma vietinė rinkliava už komunalinių atliekų sutvarkymą TRATC’ui. O štai, pavyzdžiui, aplink Vilniaus rajono Kazokiškių sąvartyną gyvenantieji jokių rinkliavų nemoka, nebent turi papildomų poreikių.
Žinoma, lengvata ar rinkliavos panaikinimas „neišsineša“ pūvančių šiukšlių dvoko, bet bent jau minimaliai kompensuoja žmonių patiriamą diskomfortą. O gal, laimėjus šį mūšį, ateis ir kitos pergalės?
Pakopa po pakopos
Pasak J. Stancelienės, suprasdami, kad po vieną gyventojai nieko nelaimės, kreipėsi į A. Stancikienę Babrungo seniūnijos bendruomenės „Tėviškė“ vardu. Seimo narė savo ruožtu kreipėsi į aplinkos ministrą Gediminą Kazlauską. Taip, pakopa po pakopos, sulaukta konkretesnių veiksmų: kaip jau minėta, antradienį į Jėrubaičius specialistės atvyko ištirti oro taršos.
Pirmiausia oro taršą Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atstovės tyrė vienoje iš arčiausiai sąvartyno stovinčių sodybų – Daivos ir Kęstučio Mosčių. Pusvalandį specialiais aparatais oro tarša buvo matuojama trobos viduje, po to – lauke. Vėliau oras tirtas prie paties sąvartyno ir dar vienoje sodyboje Užlieknio kaime.
Tyrimai vėlavo?
Kaip mums sakė J. Stancelienė, atvykti atlikti tyrimus žadėta dar savaitę prieš tai, bet kažkodėl uždelsta: „Matyt, laukė palankesnio oro, nes šiandien ir vėjas ne į tą pusę pučia, o ir tvyranti migla smarvę prie žemės spaudžia…“ Iš tiesų, jokio dvoko tąkart nepajutome ir mes, bet, kaip jau buvome rašę, labiausiai čia smirda anksti rytą ir vakarop. Tad kokie bus tyrimų rezultatai, jeigu ore – jokio kvapelio? Telšių visuomenės sveikatos centro atstovės Dalia Norvaišienė ir Valerija Valatkienė jėrubaitiškius ramino, sakydamos: nors blogo kvapo ir nėra, ore vis tiek turi plytėti galybė įvairių cheminių medžiagų.
Oro taršos matavimo rezultatai paaiškės per savaitę. Kaip sakė V. Valatkienė, nuo sausio 1-osios turėtų įsigalioti nauja higienos norma „Kvapų koncentracijos ribinės vertės gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei sklypuose“, pagal kurią jau gerokai griežčiau bus vertinami žmones erzinantys kvapai.
Kol buvo matuojama oro tarša, J. Stancelienė pasakojo, kad dėl didžiulės sąvartyno skleidžiamos smarvės ne kartą kalbėta su Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Plungės rajono agentūros vedėja Irena Latakaite. Ši paragindavo TRATC’ą susitvarkyti, bet tik tiek.
Anot J. Stancelienės, daugybę kartų kalbėtasi ir su TRATC’o direktoriumi Algirdu Vaitkumi. Iš pradžių gyventojai skųsdavosi, kad masyvios šiukšliavežės pravažiuodamos kelia dulkių debesis, tačiau galiausiai žvyrkelį išasfaltavo. Tiesa, tik tiksliai iki ten, kur baigiasi sanitarinė zona… Matėme ir patys: toje vietoje asfaltas atrodo kiek juokingai – tarsi nukirstas. „Negi negalėjo dar bent tris šimtus metrų į priekį? Bent jau iki autobusų stotelės?“ – neatsistebi J. Stancelienė.
Retinamas miškas
Kelias išasfaltuotas, liko didžiausia problema – dvokas. Kai Jėrubaičių sąvartynas tapo regioniniu, smarvė gerokai pasodrėjo. J. Stancelienė sakė, kad vasarą apskritai – tragedija. Dvokas tada tiesiog meta prie žemės, aplinkui skraido „bimbalinės“ musės… Negana to, retinamas šalia sąvartyno esantis miškas, kuris dabar bent šiek tiek pristabdo sklindančius kvapus. Šią problemą taip pat bandyta spręsti tariantis su A. Vaitkumi, kuris, kaip pasakojo K. Mostys, pasiūlęs gyventojams tą mišką… nusipirkti.
Ne tik retėjančio miško baiminasi sąvartyno „kaimynai“. Mat girdėjo apie planus šalia sąvartyno įrengti kompostavimo aikšteles. Jau ir dabar gyventojai skundžiasi, kad krito nekilnojamojo turto kainos, tai kas pasidarys tada, jei kvapas taps dar labiau nepakenčiamas?
„Jeigu taip niekas ir nesikeis, rašysim ES institucijoms, kurios skiria lėšų tam sąvartynui“, – pasipiktinusi kalbėjo J. Stancelienė.
Sąvartyno norėjo Mažeikiai?
Redakcijoje apsilankiusi D. Mostienė mums parodė visą pluoštą raštų, kuriais kreiptasi į Savivaldybę, Aplinkos ir Sveikatos apsaugos ministerijas, jau minėtas I. Latakaitę bei A. Stancikienę ir daugelį kitų institucijų bei asmenų. Į kai kuriuos – ir po keletą kartų. Kryžiaus keliai einami nuo 2008-ųjų, kuomet Jėrubaičiai tapo regioniniu sąvartynu. „Gali gerą knygą iš tų raštų sukurti…“ – sakė D. Mostienė.
Per tą laiką pasiekta tiek, kad išasfaltuotas kelias ir kartą skirta bauda už tai, kad šiukšliavežėms neplaunami ratai: kaip prikibo visokios „grožybės“, stumdant kaupus sąvartyne, taip ir važiuoja toliau per gyvenvietę. Tačiau, anot D. Mostienės, bauda buvo juokinga, o ratus ir šiandien vengiama plauti, nors sistema tam visiškai įrengta.
D. Mostienė užsiminė girdėjusi, kad regioninio sąvartyno labai norėjo Mažeikių valdžia. Mat toks projektas atneša milžiniškų lėšų. Tačiau plungiškiai esą buvo greitesni…
Kad bent tvarkytųsi
D. Mostienė teigė suprantanti, kad sąvartyno niekas tikrai neiškeldins, tačiau gyventojai nori, kad TRATC’as bent jau tvarkytųsi.
Anot J. Stancelienės, žingsnis po žingsnio gyventojai vis tiek pasieks savo. O geriausių rezultatų tikisi po naujųjų metų, kuomet pasirodys potvarkis dėl minėtosios higienos normos.
