Garbingo 89 metų amžiaus sulaukęs Kulių miestelio gyventojas Stasys Šilas nesiskundžia nei prasta sveikata, nei niūria kasdienybe. Ligoms, nuoboduliui, tinginystei, niurzgėjimui ir kitoms negerovėms šio vyriškio gyvenime vietos nėra. Mat jis – ir nagingas meistras, ir aktyvus visuomenininkas, ir puikus vairuotojas. Na, o solidus amžius visai šiai pono Stasio veiklai – jokia kliūtis.
Kuliškio gyvenimas tikrai nebuvo vien rožių žiedlapiais klotas. Pasitaikė jame ir spyglių – labai dygių, skaudžiai „dūšią“ sužeidusių.
Stasys gimė ir augo Kuliuose, buvo jauniausias gausioje dešimties vaikų šeimoje. Kaip pats prisipažino, nuo mažens nemėgo žemės ir namų ūkio darbų. Visai kitaip – kaip sakoma, savose rogėse, – jis pasijusdavo į rankas paėmęs medį ir peiliuką ar kaltelį. Šis amatas jam ir vaikystėje, ir paauglystėje buvo prie širdies. Iš jo ir pirmąjį pinigą uždirbęs. „Būdamas šešiolikmetis paties padarytus verpimo ratelius vežiau į turgų ir pardavinėjau. Buvo karo metai, reikėjo iš kažko gyventi“, – pasakojo vyriškis.
Medžio meistrystės amato Stasys nepamiršo ir būdamas toli nuo Lietuvos, pačioje Rusijos šiaurėje, Komijoje. Kaip jis ten atsidūrė? Juolab kad į lagerį buvo išvežtas vos aštuoniolikos. „Man pritaikė pačius baisiausius kodekso straipsnius ir išvežė į lagerį. Kaip politinį kalinį“, – skaudžiais prisiminimais dalijosi žmogus. O ką tokio aštuoniolikmetis padarė, kad tapo tarybų valdžios priešu? Išgirdęs šį klausimą ponas Stasys liūdnai šypsodamasis atsakė: „Ką padariau? Tada nieko daug daryti nereikėjo, kad taptum priešu. Aš, ko gero, lageryje atsidūriau ne už tai, kad dariau, o už tai, kad nedariau, nepaklusau.“
Kuliškiui nuosprendis buvęs griežtas – dešimt metų lagerio. Laimei, kad jau mokėjo amato, kad apie meistrystę nusimanė, tad ir Sibire dirbo tai, kas prie širdies – penkeriems metams buvo priimtas į medžio tekintojus. Vėliau dar išmoko kirpti plaukus, tad likusį laiką dirbo kirpėju.
„Tuos dešimt metų atbuvau nuo skambučio iki skambučio. Bet kai tik galėjau iš ten išvykti, turbūt antrą dieną sėdau į traukinį ir išvažiavau namo, į tėviškę – į Kulius“, – kalbėjo vyriškis.
Savo tėvų namuose S. Šilas ir įsikūrė. Bet neilgam, nes netrukus į akį krito keleriais metais jaunesnė tų pačių apylinkių mergina Zofija. Pačioje 1955-ųjų pabaigoje jiedu susituokė, tad šiemet švęs jau deimantines vestuves.
Jaunieji Šilai gyveno Zofijos gimtuosiuose namuose. Ten jų namai – iki pat šiol. Užaugino sūnus Arūną ir Algimantą bei dukrą Daivą, dabar džiaugiasi turėdami tris anūkes ir dvi proanūkes.
Ponas Stasys sako per gyvenimą daug įvairiausių darbų dirbęs. Ilgiausiai jam tekę daryti antkapinius paminklus – medinius, „teracinius“, kurie suformuoti iš cemento masės ir smulkių akmenukų. „Kulių kapinėse turbūt pusė paminklų – mano darbo. Anksčiau „teracinius“ gaminau, vėliau – ąžuolinius kryžius. Šį darbą dirbti teko Plungės buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, paskui – savo dirbtuvėse“, – prisiminė kuliškis.
Ne vienerius metus jis praleido ir liaudies kūrybos gaminių įmonėje „Minija“, kurdamas medinių drožinių etalonus. Vienas iš jų – suvenyrinis verpimo ratelis. Toks pat, kokius Stasys drožė jaunystėje, tik mažytis, ant delno telpantis. Na, o prieš pensiją S. Šilas buvo pakviestas padirbėti Kulių „Pergalės“ kolūkyje. Nagingas meistras, prieš išeidamas į užtarnautą poilsį, kone visus baldus kontorai pagamino.
O kada drožėjo gyvenime atsirado mediniai angelai ir šventieji? Juos kuliškis kurti pradėjo Atgimimo laikais, kai išėjo į pensiją. Pasak vyriškio, tada tokie buvę labai populiarūs, daug kas norėjęs šventojo statulėlę namuose turėti ar kam nors padovanoti, tad užsakymų buvę labai daug. „Turbūt daugiausia išdrožiau Švenčiausiosios Mergelės Marijos statulėlių, daug sukūriau angelų, įvairių šventųjų, bet… drožiau ir velnius“, – smagiai dėstė ponas Stasys.
Paklaustas, ar žino savo drožinių skaičių, kuliškis atsakė, kad niekada jų neskaičiavęs. Daug jų po visą Lietuvą ir kitas šalis pasklidę, daug išdovanota, nemažai ir namuose sukaupta, vaikams atiduota. Vyro kūriniais ir visa jų sodybos teritorija, namai išpuošti.
Šiuo metu S. Šilo drožiniai puošia Kulių miestelio biblioteką. Joje bibliotekininkės Laimos Tamašauskienės iniciatyva surengta garbingojo kuliškio kūrinių parodėlė ir susitikimas su pačiu autoriumi. Be to, bibliotekininkė surinko biografinę medžiagą apie poną Stasį – jo šeimą, skaudžius likimo vingius, kūrybą. „Žinote, tokio garbaus amžiaus ir tokio šviesaus proto žmonių nedaug mūsų apylinkėje belikę. Tad ir stengiamės kuo daugiau su jais bendrauti, išgirsti jų atsiminimų, gyvosios istorijos“, – teigė L. Tamašauskienė. Beje, 1994 metais Kuliuose buvo filmuojamas televizijos videofilmas „Mūsų miesteliai“. Tada kalbintas S. Šilas sakė, kad jo kalendoriuje nedaug dienų belikę. Praėjus 21-eriems metams kuliškis – vis dar gana sveikas, guvus, energingas, išsaugojęs puikų humoro jausmą. O gyvenimą mylintiems žmonėms kalendoriai kartais net visą šimtmetį atseikėja.
