Už kultūros paveldą atsakingas Plungės rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistas Gintaras Ramonas, lydimas jaunosios kolegės Gerdos Jankauskaitės – savanorės moksleivės, besidominčios darbu savivaldoje, apsilankė Kuliuose. Jų tikslas – atlikti Kulių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios statinių komplekso stebėsenos aktų surašymą. Kitaip tariant, suregistruoti visas čia saugomas vertybes. Atrodo, nieko neįprasto – juk tai darbas, kurį būtina atlikti kas keletą metų. Tačiau, žvelgiant iš šalies, labai įdomu pamatyti ir sužinoti, ką saugo mūrinės šios bažnyčios sienos.
Istorija
Kuliai žinomi dėl savo įdomaus ir įtraukiančio kultūrinio gyvenimo. Yra čia ką pamatyti ir pažinti. Be jokios abejonės, miestelio centre stovinti bažnyčia – vienas patraukliausių objektų, kuris žadina tą smalsumą. Maldos namai, o ir pats miestelis svarbus tuo, jog čia kadaise buvo tikras lietuvybės centras ir tautinis atgimimas Kuliuose prasidėjo anksčiau nei kitose Lietuvos vietose. Gilų pėdsaką Kuliuose paliko 1898–1901 m. vikaravęs kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas.
Kulių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios pradžia siekia 1644 metus, kai miestelyje Plungės seniūno Stanislovo Vainos rūpesčiu buvo pastatyta medinė bažnyčia.
XVIII a. Kuliai priklausė vienuoliams jėzuitams. 1896 m. klebonas Vincentas Jarulaitis su kunigaikščiu Mykolu Oginskiu ir parapijiečiais pradėjo rūpintis naujos mūrinės bažnyčios statyba pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą. 1897 m., prasidėjus statybai, senoji medinė bažnyčia buvo nugriauta, o pamaldos po to kurį laiką vyko kapų koplyčioje, kurioje buvo vienas altorius. Plytos būsimai bažnyčiai buvo daromos rankiniu būdu laikinai įrengtoje plytinėje. Medieną padovanojo kunigaikštis M. Oginskis.
Šventovė buvo statoma ir įrengiama parapijiečių lėšomis. Architekto K. E. Strandmano suprojektuota klasicistinio stiliaus bažnyčia parapijai nepatiko, todėl, vyskupui leidus, buvo pristatytas istorizmo stiliaus bokštas, kurio projekte nebuvo. Pagrindiniai bažnyčios statybos darbai buvo užbaigti 1900 m., bet bažnyčios įrengimo darbai tęsėsi ir vėliau. 1918 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius.
Kulių bažnyčia – klasicistinio stiliaus. Prie jos architektūros priderinta plytų mūro ažūrinė šventoriaus tvora. Trijų dalių vartai atkartoja bažnyčios fasado formas. Šventoriuje stovi medinė penkiakampė varpinė.
XVIII a. menantys paveikslai ir kiti stebuklai
Atliekant Kulių bažnyčios komplekso stebėsenos akto surašymą, atkreiptas dėmesys į nemažai čia esančių išliekamąją vertę turinčių objektų. Esama senų, dar XVIII a. menančių daiktų: baldų, paveikslų, senovinis medinis krikšto stalas ir kt. Istoriją liudija netgi zakristijoje stovinti komoda.
Vieni labiausiai stebinančių objektų – virš zakristijos esančioje patalpoje saugomi ir restauracijos laukiantys trys dideli XVIII a. altoriaus paveikslai, kuriuose atvaizduoti šv. vyskupas Stanislovas, šv. Ignotas Lojola ir šv. Antanas. Gaila, bet visų paveikslų būklė prasta. Kada jie sulauks deramo dėmesio, neaišku.
Čia pat glaudžiasi ir 1879 metų kūrinys – Jėzaus Nazariečio skulptūra, kitos reljefinės šventųjų skulptūros. Pastarąsias, progai pasitaikius, Kulių tikintieji dar išvysta. Kulių bažnyčioje akį traukia ir stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos atvaizdas.
Įdomu tai, jog Kulių bažnyčia garsėja ir savo grindimis. Kaip pastebėjo bažnyčios klebonas Arvydas Mačiulis, nė vienuose Lietuvos maldos namuose tokių nepamatysi. „Šios grindys – ąžuolinės, „ripka“ buvo supjaustyta, išvirinta aliejuje, kad būtų tvirtesnis medis. Prieš kurį laiką bandyta kai kurias vietas restauruoti, bet, matot, nepavyko kokybiškai to padaryti“, – kiek nusivylęs kalbėjo dvasininkas.
Aukų dėžutė
1777 m. – tokia data pažymėtas dar vienas unikalus Kulių bažnyčios daiktas – aukų dėžutė. Atrodo, kad jos laikas nepalietė: dėžutė tvirta, labai keistai apkaustyta, padaryta iš ąžuolo rąsto, bet neatrodo sunki. Meistro būta, matyt, griežto būdo, nes ir pats kūrinys – grubiai kirviu aptašytas. Įdomu tai, jog, kaip tvirtina kunigas A. Mačiulis, ši aukų dėžutė dar ir dabar naudojama.
Naudojamas ir šių dienų sulaukęs ir puikiai atrodantis kitas istorinis reliktas – senovinė krikštykla, menanti XIX amžių.
Bažnyčios varpai
Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios pasididžiavimas – bokšte kabantys varpai. Didžiojo skersmuo – 90 cm, o mažojo – 65 cm. Didžiojo varpo pagaminimu rūpinosi pirmasis parapijos klebonas Simonas Stanislovas Olševskis (1719 m.). Varpas konsekruotas Šv. Jono vardu. Antras – Šv. Lauryno – varpas pagamintas 1740 m.
Laukia tikinčiųjų ir geradarių
Vedžiodamas po bažnyčią ir rodydamas svarbius, išliekamąją vertę turinčius objektus, Kulių bažnyčios šeimininkas kunigas A. Mačiulis vis dėlto stokojo optimizmo: „Labai mažai žmonių susirenka į šv. Mišias, ypač dabar, kai pandemija. Būna, kad šv. Mišias tenka aukoti vos keletui žmonių.“ Tačiau klebonas viliasi, kad netruks ateis metas, kai visos negandos baigsis, ir kad atsiras gerų žmonių, norinčių prisidėti prie viso šio unikalaus gėrio, kurį saugo Kulių bažnyčia, išsaugojimo.
