Rugsėjo 14-ąją sukaks 10 metų, kai Amžinybėn išėjo iškilus kunigas kanauninkas Petras Našlėnas–Kerbelis, Plungėje praleidęs 16 tarnystės metų. Beje, tik šioje parapijoje praleistas laikas ir tebuvo kunigo Petro oficialios kunigystės metai, nes prieš juos net 25 metus jam teko dirbti kaip kunigui pogrindininkui.
Kunigas Petras Našlėnas gimė 1916 m. gruodžio 13 d. Ukmergės apskrities Deltuvos valsčiaus Laitelių kaime, krikščioniškoje šeimoje, kurioje augo septyni vaikai. Baigęs pradžios mokyklą, porą metų mokėsi amatų mokykloje. 1934 m. įstojo į Ukmergės gimnazijos ketvirtąją klasę, šią gimnaziją baigė 1938 m.
Atlikdamas karo tarnybą, užsitarnavo ir karininko laipsnį. Norėdamas užsidirbti studijoms, baigė pradžios mokyklos mokytojo kursus ir trejus metus mokytojavo. 1942 m. įstojo į Žemės ūkio akademiją, kurios nebaigęs, jau įsitraukęs į rezistencinę veiklą, įstojo į Kauno kunigų seminariją, tačiau beveik po dvejų metų kartu su klierikais Alfonsu Svarinsku ir Jonu Čeponiu buvo iš jos pašalintas.
Kunigas Petras ne kartą yra pasakojęs apie šį savo gyvenimo laikotarpį. Klierikai turėjo radijo aparatą, kurį laikė po lova. P. Našlėnas neblogai mokėjo vokiečių kalbą, gaudydavo užsienio radijo stotis ir perduodavo žinias kitiems. Taip pat jie slapta gaudavo pasų blankų ir visa tai perduodavo partizanams, o iš jų parsiveždavo platinti partizaniškos spaudos.
Pašalintam iš seminarijos Petrui Našlėnui dar pavyko sugrįžti į Žemės ūkio akademiją, tačiau paskutiniajame kurse už ryšius su partizanais buvo suimtas, nuteistas ir aštuoneriems metams išvežtas į Norilsko lagerius.
1956 m. grįžęs iš tremties, buvo priimtas į antrąjį seminarijos kursą, tačiau čia studijavo tik pusantrų metų. Po Budapešto įvykių Kaunas buvo paskelbtas režiminiu miestu ir visi politiškai nepatikimieji turėjo jį apleisti.
Užkliuvo ir klierikas Petras. Ta proga saugumas mėgino jį užverbuoti, tačiau, jam griežtai atsisakius bendradarbiauti, uždraudė gyventi ne tik Kaune, bet ir Kauno rajone. Tačiau tuometinis Kauno vyskupijos valdytojas kanauninkas J. Stankevičius leido Petrui Našlėnui apsigyventi Kulautuvoje, kur jis įsidarbino zakristijonu ir, seminarijos dėstytojų nurodymu, privačiai toliau studijavo pas tuos pačius seminarijos dėstytojus.
Baigęs seminariją, 1961 m. Lentvaryje, kunigo V. Aliulio bute, slapta vyskupo tremtinio V. Sladkevičiaus buvo pašventintas diakonu, tais pačiais metais Onuškio parapijoje pas artimą mokslo draugą kunigą V. Aleksandravičių jam buvo suteikti kunigystės šventimai. Jie, kaip yra pasakojęs kunigas Petras, vyko be jokių iškilmių, toje patalpoje niekas nieko nekalbėjo ir tuoj išsiskirstė kas sau.
Naujasis dvasininkas tik buvo įspėtas, kad jo kambaryje nebūtų jokio popierėlio ar užuominos, kad yra kunigas. Po šventimų prasidėjo 25 metus tęsęsis kunigo pogrindininko gyvenimas. Daug kuo rizikuodamas, kunigas Petras Našlėnas ištikimai važinėjo po visą Lietuvą: sakė pamokslus atlaiduose, talkino kunigams sielovados darbe, vedė rekolekcijas pasauliečiams, kunigams ir vienuoliams, jaunimui, organizuodavo jungtuves be svaigalų.
1985 m. bandė įsidarbinti legaliai, tačiau sovietų valdžia vertė grįžti į seminariją, todėl turėjo dar metus joje praleisti. Pagaliau 1986 m. oficialiai buvo paskirtas altaristu Plungėje ir klebono teisėmis aptarnauti Stalgėnų parapiją, o 1996 m. – Plungės klebonu ir Plungės dekanato dekanu. Tačiau, pablogėjus sveikatai, paties prašymu, paliktas eiti Plungės altaristo pareigas. 2001 m. pakeltas Telšių vyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninku.
Kanauninkas Petras Našlėnas–Kerbelis mirė Kauno slaugos namuose 2002 m. rugsėjo 14-ąją, per Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventę. Palaidotas Plungės bažnyčios šventoriuje, šalia kitų savo tarnystės brolių.
Plungiškių atmintyje kunigas Petras Našlėnas–Kerbelis išliko kaip didelis patriotas, aktyvus Sąjūdžio rėmėjas, ypač mylėjęs jaunus žmones, ne vieną jų palydėjęs kunigystėn. Ypač šiltai kunigą prisimena tie, kurie, prasidėjus Atgimimui, lankė kunigo vedamus tikybos fakultatyvo užsiėmimus „Ryto“ (tuomet dar vidurinėje) mokykloje. Ne vienas jų vėliau kukliame kunigo butelyje klausėsi išmintingų patarimų, rengdamasis priimti santuokos sakramentą.
Dar ir šiandien užlieja nenusakomai šiltas jausmas prisiminus ilgus pokalbius su kunigu apie lageriuose jo praleistus metus, ten „išeitus universitetus“, apie pogrindžio rekolekcijas, po kurių gegužinėse jaunimas be jokių svaigalų linksmindavosi iki paryčių. Išskirtiniai jo bendravimo su parapijiečiais bruožai buvo vidinė kultūra, gerumas, nesavanaudiškumas, pagarba žmogui. Deja, tarp tų išskirtinių bruožų buvo ir kažkiek perdėtas patiklumas, pasitikėjimas kiekvienu, apkartinęs kunigo Petro gyvenimo saulėlydį, nes tuo sugebėjo pasinaudoti ir negeri žmonės.
Savo nuoširdžia malda prisiminkime mylimą kunigą, didžiąja savo gyvenimo ir pašaukimo misija visada laikiusį tylų, kantrų ir dorą kasdieninį darbą – tarnystę Dievui ir žmonėms.
