Lapkritis kiekvienais metais atsineša Visų Šventųjų ir Mirusiųjų pagerbimo – Vėlinių – dienų rimtį: lankome mirusių artimųjų kapus, ant jų uždegame žvakutes ir tyloje pamąstome apie gyvenimo trapumą. Kuo šis metas mums reikšmingas, kokią žinią jis praneša? Atsakymai – pokalbyje su Plungės parapijos klebonu dekanu kun. Vytautu Gedvainiu.
– Artėja daugumai mūsų ypatingos dienos – Visi Šventieji ir Vėlinės. Gerbiamas klebone, ką norėtumėte priminti žmonėms ta proga?
– Įprasta, kad šios dienos pas mus siejamos su ypatingu dėmesiu kapams, kuriuose ilsisi mums artimi žmonės. Juos lankome, tvarkome, uždegame žvakutes, atnešame gėlių. Galbūt dažniau reikėtų susimąstyti, kodėl mes visa tai darome. Pirmiausia todėl, kad tas žmogus, kurį aplankome, mums buvo brangus. Savo dėmesiu tarsi norime pasakyti, kad mirusįjį tebemylime, kad jis tebegyvena mūsų širdyje.
Kapų lankymo tradicijos kiekvienoje šalyje skiriasi. Mūsų tautos mirusiųjų pagerbimo tradicija yra giliai įsišaknijusi. Taip darė mūsų seneliai, tėvai, to buvome mokyti ir mes patys. Ir tai labai gražu ir girtina, nes kapinės yra šventos, kaip ir šventi yra mūsų ten palaidoti artimi žmonės.
– Žvelgiant krikščioniškuoju aspektu, kokią pagrindinę žinią atneša šių dienų tradicija?
– Visų Šventųjų, Vėlinių dienos mums primena, kad, stengdamasis gyventi dorai, darydamas gera, atleisdamas, padėdamas, tuo suteikdamas savo kūrėjui – Dievui – garbę, žmogus visada turi naujo gyvenimo po mirties viltį. Bažnyčia yra paskelbusi šventuosius, kurių gyvenimas buvo išskirtinis. Tačiau reikia nepamiršti, kad visi žmonės, kurie gyvena Dievo artumoje, po mirties skaistykloje patyrę apsivalymo ir susitaikymo būseną, pasiekia amžiną gyvenimą – buvimą su Dievu. Danguje nieko nėra sutepto, ten visi yra šventi.
– Gal vis dėlto galima išskirti, kuri šventė – Vėlinės ar Visų Šventųjų diena – krikščionims yra svarbesnė?
– Visų Šventųjų diena – tai vilties šventė, kai paminime visus, kurie yra laimingi Dievo namuose, kurie gyvena su Dievu, o Vėlinės yra mūsų meilės, mūsų širdies gerumo šventė. Juk dažnai norime pasakyti ar padaryti viena, o elgiamės priešingai. Stovėdami prie karsto neretai sau sakome: kodėl neaplankiau, nepakalbėjau, nenuvažiavau, kai sirgo, ir pan. Vėlinės sustabdo žmones, priverčia susimąstyti, kad ir tu užgesi. Neišpildyti pažadai, lūkesčiai mirusio artimojo atžvilgiu graužia iš vidaus. Todėl per Vėlines meldžiamės, priimame komuniją, kuri yra Dievo duonelė. Vadinasi, mes taip tarsi pamaitiname mirusįjį. Apskritai galima pasakyti, kad Visų Šventųjų dieną mes garbiname Dievą ir Jam dėkojame, o Vėlinių laikas yra skirtas dar nepasiekusiems dangaus ir besiglaudžiantiems ilgesio ir sielvarto vietoje – skaistykloje.
– Neseniai buvo kilusi diskusija dėl Vėlinių dienos paskelbimo laisvadieniu. Ką Jūs apie tai manote?
– Manau, kad mintis yra gera. Dabar žmonės migruoja, kapinių daug, o troškimą turime tą tradicinį – pagerbti mirusiuosius. Mes galime gyvo žmogaus neaplankyti, bet mirusio – tai sukelia didžiulį nerimą. Kapų lankymo tradicija sustiprina ir giminystės ryšius – dažnai ten susitinkama su giminaičiais. Tik pasveikinčiau valdžios vyrų ir moterų sprendimą dėl Vėlinių laisvadienio. Tai būtų galimybė žmonėms be skubos atlikti pareigą mirusiesiems uždegant žvakutę ant kapo ir ramiai išklausant tėviškės bažnyčioje šv. Mišias.
– Greta šių lapkričio atmintinų dienų pas mus vis gajesnė darosi ir Helovino tradicija, ypač tarp jaunų žmonių.
– Nieko nepadarysi. Yra labai sekuliarus laikas, o žmogaus prigimtis visada linkusi pasirinkti lengvesnį kelią. Pagarbos vienas kitam, aplinkai, tradicijoms trūkumas leidžia į šalį pastumti esmines vertybes. Helovinas yra graži ano krašto šventė, bet išmintingiau būtų laikytis to, ką gavai su mamos pienu – rodyti pagarbą iškeliavusiesiems, o ne moliūgo dvasiai.
– Ko vertėtų nepamiršti lankant artimųjų kapus?
– Kaip minėjau, ateidami į kapines atsinešame gėlių, ant kapų uždegame žvakutes. Svarbu žinoti, kad tos žvakutės turėtų būti pašventintos, nes žvakė – Kristaus simbolis. Kapus papuošiančios gėlelės – mūsų, žmonių, trapaus gyvenimo simbolis.
Noriu pakviesti visus pamaldžius, besilaikančius mūsų tradicijų žmones atrasti šiais metais šv. Mišias. Ne tik pasirūpinti kapų sutvarkymu ir žvakelių uždegimu, bet ir nepamiršti savo dalyvavimu šv. Mišių aukoje išbalinti mirusių artimųjų sielos rūbą. Juk per mūsų tikėjimą, išpažintį, komuniją, per šv. Mišių slėpinį Dievas mus apdovanoja tyrumu ir galimybe tapti panašiam į Jį.
