SedosparapijosklebonasVirginijusPalionispernai, per Šv. Stanislovoatlaidus, pašventinoantsenųjųKetūnųkapeliųbroliųVanagųpastatytąkryžių.
Šiemet per Šv. StanislovoatlaidusantkitųKetūnųkapeliųklebonasšventinoBirutėsirVytautoŠakiųpastatytąkryžių.
BirželiopabaigoješventinimosulaukėdarvienaskraštopraeičiaineabejingųžmoniųatstatytasBaltasiskryžius.
PasakojimąapieBaltojokryžiausatstatymądalysiu į dvidalis. Irdarnuosavęsvienąnedidelępridėsiu…
PIRMOJI, SKAUDI – BALTOJO KRYŽIAUS INTENCIJA
1940 m. birželio 15 d. SovietųsąjungaokupavoLietuvą. Po metų, VokietijaipradėjuskarąsuSovietųsąjunga, Lietuvasukilopriešbolševikusokupantus.
Sedosvalsčiujesusibūrėpartizanaiirbirželio 23 d. vakareužėmėSedą. Į valsčiųbuvopasiųstaraudonarmiečių. Partizanaiišvalsčiauscentropasitraukė. Birželio 25 d. rytąpradėtagaudytiišankstonumatytusasmenis. Suimtuosiusvarė į aukštomislentomisaptvertąmiesteliokiemą, kurjiebuvotardomiiržiauriaikankinami. Čiadalyvavo 6–8 raudonarmiečiaiirvietiniaiaktyvistai. Suimtųjųartimieji, paslapčiomisatėjęprietvoros, girdėjokankinamųjųklyksmus, vaitojimus.
Apie 19 val. į kiemąįvažiavo du sunkvežimiai. JaisiškankintižmonėsbuvoišvežtiMažeikių link irRupiekiųkaimolaukuosenužudyti.
Okupantųaukomistapo:
- Baranauskas Jonas, g. 1905 m., iš Sedos. Išvežtas jau nebegyvas.
- Brasas Kazys, g. 1909 m., stalius iš Sedos. Jo lavonas rastas perpjautu šonu, sulaužyta ranka.
- Būčys Valerijonas, g. 1913 m., iš Kulšėnų kaimo. Per kankinimus labai sudarkytas, atpažintas tik iš drabužių.
- Budrienė Antanina, g. 1901 m., prekybininkė iš Sedos. Suimta kaip partizano Bolio Budrio žmona. Jos lavonas rastas su nupjautomis krūtimis, išlupta akimi.
- Buta Juozas, apie 55 m., iš Dagių k., mažažemis ūkininkas. Lavonas sulaužyta ranka, daug sumušimo žymių. Paliko žmoną ir keturis vaikus.
- Eibutis Antanas, Sedos pašto tarnautojas.
- Kluoda Andrius, apie 50 m., smulkus prekybininkas iš Sedos. Į Rupiekius atvežtas galimai gyvas.
- Lukošienė-Palkimaitė Jadvyga, g. 1911 m., ūkininkė, liaudies menininkė iš Žydvario k.
- Lukošius Steponas, apie 29 m., iš Žydvario, Jadvygos vyras. Paliko du vaikus ir savo motiną.
- Mikalauskas Antanas, g. 1887 m., mažažemis ūkininkas, gyveno Sedoje. Į Rupiekius atvežtas jau nebegyvas.
- Petrauskas Stasys, g. 1913 m., Puokės pieninės punkto vedėjas. Buvo nuvykęs į Sedą ir ten suimtas.
- Ruika Tadas, g. 1902 m., Sedos malūno elektromonteris.
- Slušnys Vincas, 38 m., mažažemis. Paliko žmoną ir trijų mėnesių sūnų.
- Šveikauskas Justinas, apie 45 m., Sedos pašto telefonininkas. Lavonas turėjo daug mušimo žymių.
Duomenys iš leidinio Kazys MISIUS „Stalininės represijos ir kovos už laisvę Sedos apylinkėse“, 1997, VDA leidykla.
ANTROJI, PILIETIŠKA – BALTOJO KRYŽIAUS ATSTATYMAS
1941 metai. Atrodytų, kadnetolimapraeitis, o žmonėsnebeatmen
„Atėjo supratimas: kas kitas, jei ne aš?“
PasakojaStasys GRAMALIAUSKIS, inicijavęs, organizavęskryžiauspastatymąirdovanojęsąžuoląišsavomiško:
– AugaunetoliSedos, Rimoliųkaime, bet ištėvųbuvaugirdėjęsapienekaltainukankintusirprieSedosgiriosnušautussediškius. 1989 metais, per manouošvienėsReginosLukošiutėsmirtiesmetines, josbočius – Aleksandras Lukošiusjauaiškiaupapasakojoapiebaisius to laikoįvykius. Pas jįrytąatėjokaimynasPikysZigmasirprisakėeiti į pamiškę: ten tavosūnusirmarti tarp kitųžmoniųgulinegyvi… Jiesužmonanuėjoirradobaisųvaizdą. Neatsimenuišjopasakojimo, arparsivežėmirusiusnamo, arnusipirkęgrabąiškartovežėlaidoti. Tikžinau, kadpalaidojoGrūstėskapinėse. Irkitųkūnusartimiejiišsivežiojo. VienuspalaidojoGrūstėje, TadąRuiką, AndriųKluodąpalaidojoSedossenosiosekapinėse.
PriešmetussulaukiauskambučioišGenoveitos (Gricienės – red. past.), jiparaginosusitiktiprieBaltojokryžiaus. Pasitaręašsu Rima, DaivasuAlduirGenoveitasusitikome. Vaizdas, kurįpamatėme, buvoliūdnas.
Baltojokryžiaus pro liepųšakasbeveiknesimatė, jisbuvopasviręs, nutrešęs, papuvęs. Tąvakarąpakalbėjome, apgenėjomešakasirišsiskirstėme. Gal savaitęširdyjekirbėjo, kadreikiakąnorsdaryti. Vėlsusitikęnusprendėme, kadkryžiųreikiaatstatyti. Daivapasakė: „Švogeri, ieškokąžuolokryžiuisavomiške.“
TaipirprasidėjoBaltojokryžiausatstatymodarbai. Kreipiausi į Šerkšnėnųseniūniją, pritarimągavau. Kreipiausi į MažeikiųrajonosavivaldybėsadministracijosKultūros, sportoirpaveldosaugosskyrių, ten taip pat pritarimągavau.
Turiupritarimus, bet reikianutarti, kasdaryskryžių. Pradėjauieškotmeistroirradaupatįgeriausiąmūsųrajone – MariųRuškį.
Prasidėjokryžiausgamybosprocesas. Tada pagalvojau, kadreikiapaieškoti, kas nori padėtiirprisidėtipriekryžiausatstatymo. Smaguirmalonu, kadtikraijųradau, irvisisudideliunoruprisidėjo. TodėlvisųmūsųdėkaBaltasiskryžiusatstatytas, pašventintasir, tikiuosi, stovėsdaugilgiauužpirmąjį, taipprimindamasmūsųateitieskartomsbaisiuspraeitiesįvykius.
Senuojukeliu į Mažeikiusvažiuodamasvisadatąkryžiųakimispalydėdavau. Kai prasidėjominėjimai, stengdavomėsatvažiuoti. Kai kryžiuspradėjokrypti, kai pro liepųšakasjobeveiknebesimatė, atėjosupratimas: kaskitas, jei ne aš? JukčiamanožmonosRimostikribočiaibuvonukankinti.
„Ir didinga, ir kilnu, ir tikrai ilgai stovės“
Pasakojakryždirbys Marius RUŠKYS:
– Nedrąsudarvadintiskryždirbiu. Padirbintikryžių, kuriointencija – nužudytųžmoniųkančiosatminimas, kurįakimisglostysdaugybėžmonių, prisipažįstu, nėraeilinispameistravimas. O iraukštis – vos ne penkimetrai, kryžma – du metrai. Ąžuolomedienanėra be šakų. Reikėjoapeiti, apglostyti, nudailinti. Irpakelti, irgeležimispritvirtinti. Niekočianebuvo, kasbūtųlengvairpaprasta.
Kai paguldėmesenąjįkryžiųirparvežėme pas mane į dirbtuves, tai, dailiaiskusdami, radometrisdažųsluoksnius. Pirmasbuvorudas, antras – žaliasirtiktrečiasisbaltas. PasakStanislovo, jįbuvodirbinęs Aleksandras Lukošiussusavosūnumis. Po kryžiumnebuvopabetonuota, bet akmenimisirakmenėliaisužtrombuotagerai. Kelisdešimtmečiustvirtaiišstovėjo, koldrėgmėįveikė.
Dabar, kai kryžius tarp liepųgrįžo į senąjąvietą, jaudžiaugiuos. Irdidinga, irkilnu, irtikraiilgaistovės, nesapačiasutvirtintanerūdijančioplienovaržtais, giliaiirstipriaiįveržus.
„Esame pažymėtos ankstyvos netekties ženklais“
Pasakojaseserys, nemačiusiossavobočių, Rima GRAMALIAUSKIENĖ irDaiva BRUŽIENĖ.
Rima: Atnaujinomeirmedinęlentąsužuvusiųjųpavardėm. Su dukra Indre dirbomeaštuoniasvalandas. Laimei, kadištėvopusės į mane, o per mane – ir į dukrą, matyt, yraatitekėjęsdėdėsČeslovoKontrimo, o išmamospusės – čiažuvusiosmočiutėsJadvygoskraujas.
Be kruopštumo, kantrybės, be „gerosakies“ šitonebūtumepadariusios. Atėjosuvokimas, kaddabar – mūsųlaikasatminčiaiišsaugoti.
Daiva: Esamepažymėtosankstyvosnetektiesženklais. Jaumūsų mama augo be čianužudytųtėvų, mesnematėmesavobočių, ankstižuvoirmūsų mama. Turimdvižūtiesvietas.
Esudėkinga, kadSedojesaugomaistorinėatmintis. Dėkingairsavošvogeriuiužparodytąentuziazmą, dėkingasavovyruiAldui, kuris daugprisidėjo, kadšiandienkryžiusstovėtų.
TREČIOJI, OPTIMISTINĖ – NUO MANĘS
TrijųSedosparapijojeatnaujintųkryžiųintencijosvisuomeninės – dėlvisųatminties, dėlžinojimoirpraeitiesišsaugojimo.
Atstatytikryžius – mintys ne išvaldžios, o išžmonių. Irtaiyragerai. Vadinasi, meskeičiamės. Mesimamesuvokti, kadgalimedaugiauneguvaldžia, kadpatysesamevaldžia, nesnuomūsųtiekdaugpriklauso. Jeiguvaldžiojeprotingižmonės – prisidės, duos leidimą, padėsar bent netrukdys.
Indrės LILEIKIENĖS nuotr.
