Na, štai – išsirinkome naują Prezidentą. Nors visa Lietuva pasisakė už jį, viešoje erdvėje nestinga komentatorių, šaukiančių: „Vaje, vaje, kokie berazumiai jį rinko. Pamatysit, kaip dabar bus…“ Netrūksta ir įvairiausių analizių, kodėl laimėjo šis, o ne kitas kandidatas. Gal tą analizę arba tiksliau savianalizę turėtų daryti patys kandidatai? Ai, bet tiek to, kaip sakoma, liežuvis be kaulų, o mūsų šalyje – žodžio laisvė (bent jau taip deklaruojama).
Jei jau visi skelbia savo analitines įžvalgas, norėčiau trigrašį įkišti ir aš (grynai mano asmeninė nuomonė, gink Dieve, niekam jos neperšu ir nesakau, kad esu absoliučiai teisi). Taigi man, kaip neturėjusiai išankstinio nusistatymo nė prieš vieną kandidatą, nelabai gražiai pasirodė Ingridos Šimonytės sekėjų-palaikytojų į viešą erdvę metami kito kandidato reputacijai sumenkinti sukurti nuotraukų koliažai su aiškia žinute: „Pasižiūrėkite, už ką ruošiatės balsuoti. Jį palaiko ne pačios geriausios reputacijos asmenys“. Elementarios pagarbos – nulis. O štai konkurentės palaikymui skirtame koliaže trūko tik šventosios aureolės. Žinot, gal nestebintų, jei tokiu turiniu „facebooke“ būtų pasidaliję kokie pienburniai, kurie gal net rinkimo teisės dar neturi, bet kai tai daro gerbiama ponia, išsilavinusi moteris, man mažų mažiausiai „neskanu“.
Bet tai jau praeitis. Be to, porinkimines diskusijas nukonkuravo žiaurūs nepilnamečių nusikaltimai. Vienas draugui perrėžė gerklę, kitas klausia, kur slėpti lavoną, trečias vos ne iki mirties sutalžė merginą. Protu nesuvokiami nusikaltimai. Vis galvoju, iš kur vaikai turi tiek žiaurumo, abejingumo? Taip, visais laikais buvo aršuolių, neturinčių kur išlieti energijos jaunimo, bet… Pakalbėsiu kaip senučiukė (:)) – mano laikais tokių žiaurių nusikaltimų vaikai nedarė ar bent jau apie tai nebuvo girdėti. Taip, chuliganavo, vogė, bet kad žudytų?! Nežinau. Jei atvirai, ir pati kartais jaučiuosi nesaugiai, jei temstant tenka prasilenkti su jaunuolių grupe. Sakysite – kalti tėvai. Nors nesutikau savo gyvenime nė vienos mamos, nė vieno tėvo, kurie norėtų, kad jų atžala eitų klystkeliais, bet turiu pripažinti, kad kaltinantieji tėvus iš dalies yra teisūs.
Pati auginu vaikus, kalbamės, aiškinu, kad kiekvienas poelgis turi pasekmes, kad „ne“ reiškia „ne“. Pasitikiu jais, bet ar galėčiau 100 procentų garantuoti, kad neiškrės ko nors? Tikrai ne. Todėl kartais stebiuosi aklu tėvų tikėjimu, kad mano vaikas – auksas, šventasis ir pan. Taip ir norisi pasakyti, kad atsipeikėtų: jei vaikas namuose – šilkinis avinėlis, nereiškia, kad uždaręs namų duris nevirsta kitokiu. O dar tos išaukštintos vaikų teisės, tai – atskira diskusijų tema.
Užtenka žvilgtelėti į viešoje erdvėje išsakomus suaugusių žmonių komentarus ir supranti, kokia auga visuomenė. O, rodos, reikia nedaug – savitarpio pagarbos, pasitikėjimo sveiko proto ribose. Deja, ko gero, pati sąvoka „sveikas protas“ – taip pat yra diskusijų objektas…
