Iki XIII amžiaus dabartinė Šiaurės Vakarų Žemaitija – žemaičių dounininkų ir donininkų tarmių teritorija – buvo apgyvendinta kuršių. Šio amžiaus įvykiai lėmė, kad šiaurinės ir pietinės Kuršo dalių likimas išsiskyrė. Kuršo šiaurė buvo užvaldyta Vokiečių ordino livoniškosios šakos ir ilgainiui sulatvėjo, o pietinė tapo Žemaitijos dalimi. Šiandien buvusiose kuršių žemėse gyvena žemaičiai, išsiskiriantys savita dounininkų tarme, kurioje kalbininkai įžvelgia ir kuršių kalbos substrato (pvz., būdami vakarų baltais, kuršiai visur vietoj lietuvių ar latvių dvibalsio ie tarė ei, priebalsius š, ž kuršiai kaip ir vakarų baltai buvo pavertę s, z. Kuršių krašto vardynui būdinga priesaga -ng- (pvz., Babrungas, Gandinga, Kretinga, Palanga…), kuris buvo būdingas ir prūsams bei jotvingiams. Tai rodo kuršių kalbos artumą vakarų baltams. Kuršių teritorijoje daug vietovardžių su priesaga -al-, -alis, -at-, -ate: Burgalis, Gervalė, Kretingalė ir t. t. Žemaičiai išsaugojo ir kai kuriuos kuršiškus žodžius, pvz.: pylė, zuikis, cyrulis, kūlis, pūrai, blezdina, vilnis ir t. t.
Po sekinančių kovų su Kalavijuočių ordinu 1230 m. pabaigoje kuršių Vanemos žemė buvo priversta sudaryti sutartį su Rygos arkivyskupu, Rygos miestu bei Ordinu ir įsipareigoti ne tik krikštytis, bet ir mokėti duoklę. Popiežiaus legatas Balduinas Alnietis 1230 m. gruodžio 28 d. ir 1231 m. sausio 17 d. sudarė sutartį su kuršių karaliumi Lemekinu ir Vanema dėl krikšto su pasižadėjimu priimti vyskupą, paliekant politinį šių žemių savarankiškumą. Deja, Ordinas tam pasipriešino ir 1232 m. surengė karo žygį į Kuršą. 1234 m. Balduiną Alnietį pakeitė legatas Vilhelmas Modenietis, kuris paskyrė pirmąjį Kuršo vyskupą Engelbertą. Jo vyskupijos ribos buvo tarp Nemuno ir Ventos iki pat Lietuvos. Vyskupui turėjo atitekti 2/3, Livonijos ordinui – 1/3 Kuršo. Kalavijuočių ordino bandymai 1230–1236 m. nukariauti Kuršą baigėsi Saulės mūšiu 1236 m., kuriame žemaičiai, vadovaujami kunigaikščio Vykinto, smarkiai sumušė Ordino riterius. 1237 m. žuvo ir vyskupas Engelbertas, o Kalavijuočių ordinas buvo priverstas susijungti su Kryžiuočių ordinu. Ordino pagrindiniu uždaviniu šiame kovų etape buvo susigrąžinti Šiaurės Kuršą, o vykdyti ekspansijos į pietus jis tuo metu net nebandė. 1244 m. Livonijos ordinui pavyko užimti Embutės ir Kuldygos pilis, kurias 1245 m. Mindaugas nesėkmingai bandė atsikovoti. Išaugusią Vokiečių ordino galią atskleidžia 1245 m. vasario 7 d. popiežiaus legato Vilhelmo Modeniečio patvirtintas Kuršo dalijimas pagal prūsiškąjį principą: 2/3 Ordinui ir 1/3 vyskupui.
1249 m. Lietuvoje kilo vidaus karas tarp kunigaikščių Mindaugo ir Tautvilo. Iš pradžių Tautvilui, o paskui ir Mindaugui pasiprašius Vokiečių ordino pagalbos, Ordinui atsivėrė galimybės įsitvirtinti visame Kurše. 1252 m. rugpjūčio mėnesį kryžiuočiai žengė pirmąjį žingsnį į Pietų Kuršą, pastatydami medinę Klaipėdos pilį. Ją netrukus sugriovė jungtinė žemaičių ir sembų kariuomenė, todėl 1253 m. Ordinas ėmėsi Klaipėdoje statytis mūrinę pilį.
1253 m. balandžio 4 d. susirinkę Kuldygoje Kuršo vyskupas Henrikas ir Vokiečių ordino atstovai sudarė du atskirus Šiaurės ir Pietų Kuršo dalybų aktus. Juose surašytos visos Kuršo pilių apygardos, kurių Pietų Kurše buvo 83 (Cėklio žemėje – 44, Duvzarėje – 12, Mėguvoje – 10, Pilsote – 5, žemėje tarp Skrundos ir Žiemgalos – 11, ir atskira Paiso (Poys) pilies prie Klaipėdos apygarda). Apie 60 šių Pietų Kuršo vietovių priklauso dabartinei Lietuvai, likusios – Latvijai.
Kuršo vyskupas ir Vokiečių ordinas, susišaukę į Kuldygą kuršių seniūnus, šias Pietų Kuršo apygardas pasidalijo į tris dalis, iš kurių viena turėjo atitekti vyskupui, o kitos dvi – Ordinui. Cėklio žemės apygardų kartografavimas parodė, kad šios trys dalys nesudarė vientisų teritorinių masyvų. Kiekvienos jų apygardos buvo išsidėsčiusios trimis nevienodo dydžio grupėmis, kurios galėjo atspindėti stambesnius kuršių teritorinius vienetus – valsčius. Šiaurės Kuršą vokiečių administracija jau realiai valdė, o štai pietiniame Kurše jų administracijos nebuvo (Cėklis, Duvzarė, Mėguva, Pilsotas ir žemė tarp Skrundos ir Žiemgalos). 1253 m. liepos 20 d. Kuršo vyskupas Henrikas išleido aktą, kuriuo paskelbė savo teritorijos pasirinkimą Pietų Kurše. Vyskupo dalis tapo pirmąja, o likusios dvi turėjo atitekti Ordinui. 1291 m. sausio 6 d. vyskupui tekusi dalis dar buvo padalyta tarp vyskupo ir kapitulos, kurioje išvardijama 18 vietovių (XVI a. Papės nuorašas). Taigi šio rinkinio aktai, kaip ir ankstesnių rinkinių dokumentai, teikia žinių apie dviejų šiuolaikinių valstybių teritorijos seniausiąją geografiją.
1253 m. liepos mėnesį ir Lietuvos karalius Mindaugas išdavė aktą, kuriuo dalį Žemaičių žemių užrašė Ordinui (pagal F. G. Bunge publikaciją): „Mindaugas, Dievo malone Lietuvos karalius ir t. t. […] O žemių vardai yra šie: pusė Raseinių, pusė Laukuvos, pusė Betygalos, pusė Ariogalos, pusė Dainavos, visi Kuleiniai, visa Karšuva, visi Kražiai, visa Nadruva, visi Veisiejai (Weyze), visi kiti Veisiejai (Weyse), visi Vangiai. Šio dalyko paliudijimui liepėme šį raštą sutvirtinti savo antspaudu. […] Duota Latavoje (Lettowia), mūsų dvare, 1253 Viešpaties metais, liepos mėnesį.“ Mindaugo dovanojimą popiežius Inocentas IV patvirtino 1253 m. rugpjūčio 21 d.
Didžiausioje Cėklio žemėje minimi 44 toponimai iš 86-ių. Kalbininkas K. Būga Cėklio pavadinimą vertė į Kėklį, o kalbininkai V. Kiparsky, A. Salys – į Sėklį, siedami su „sekluma“, žeme Ventos aukštupyje, kur upė sekli, ir išties ši žemė yra daugelio upių, upelių aukštupyje – „seklių upių kraštas“, kuris tapatintinas su Telšių pavietu (XIX a. – Telšių apskritimi), nes Cėklis driekėsi tarp Skuodo ir Griežės šiaurėje, Gargždų ir Rietavo pietuose bei Erlos, Salanto ir Minijos baseinuose Vakaruose. Išvardytas vietoves ne taip lengva identifikuoti, nes išnyko kuršių kalba, verčiant dokumentą iš lotynų kalbos į senąją vokiečių kalbą kai kurių vietovių pavadinimai buvo iškraipyti, pakeistos raidės, pvz.: o į u (Retowe į Retuwe), n į sl (Newarie į Slewarie) ir t. t.
Pirmoje dalyje, atitekusioje Vokiečių ordinui, minima 16 toponimų. Jie išsidėstę Varduvos aukštupio ir jos intako Sruojos baseinuose ir driekėsi iki Minijos ištakų: Gardai (Garde), dabar – Žemaičių Kalvarija, Imbarė (Embare), Grūstė (Grumste), Gegrėnai (Zegere), Alsėdžiai (Alyseyde), Lieplaukė (Leypiasseme) prie Džiugo piliakalnio, Degeniai (Duzone), dabar – Gadūnavas, Nevarėnai (Newarie), Žarėnai (Sare) bei Minijos vidurupio ir Salanto baseinuose: Kartena (Cartine), Gargždai (Garisda) ir t. t. Ne visos vietovės dar yra nustatytos. Identifikuojant vietoves, istorikams ir kalbininkams padeda archeologai. Dažnai vietovių pavadinimai sutampa su netoliese esančiu piliakalniu. Kebliau yra su Nevarėnais, greta kurių nėra piliakalnio, tai gana tuščia vietovė, apaugusi miškais, ką patvirtina ir Nevarėnų pavadinimo kilmės legenda apie Nevą ir Rėnę. Artimiausias piliakalnis – Buožėnų, nutolęs į pietvakarius nuo Nevarėnų net 11,5 km. O ir pats Buožėnų piliakalnis, šalia kurio teka Gervės upelis, sietinas ne su Nevarėnais, o su Priegerve (Pregetwe). Nevarėnų žemė – tai žemė, besidriekianti tarp kuršių ir žiemgalių genčių. V. Kiparsky šį pavadinimą tapatino su latvių kalbos žodžiu „nevara“, „nevare“, reiškiantį neįtvirtintą arba menkai įtvirtintą vietovę. Jam antrino K. Būga, remdamasis Vorutos pilies etimologija, su žodžiu „vara“ – pilis, tvirtovė, o Nevara, Nevarie galima laikyti vietove, apygardos centru, kurioje nėra pilies. Bet maždaug už 5 km nuo Nevarėnų yra didingas Paunšvystės alkakalnis su buvusia tarpgentine šventove, todėl Nevarėnų apygardos vadovas galbūt buvo ne pilies valdovas, o krivis. Kitose Kuršo akto dalybų dalyse minimos Telšių rajono vietovės: Biržuvėnai (Bersine), Žylakotai (Zelecoten) prie Šatrijos, Viešvėnai (Wieswe) prie Getautės piliakalnio, Žąsūgala (Sansugale), esanti netoli Sėbų piliakalnio.
Kai Lietuvos karalius Mindaugas 1253 m. ir 1257 m. perleido Livonijos ordinui didumą Žemaitijos, kunigaikštis Alminas (Visvaldis?) ėmėsi organizuoti šiam pasipriešinimą. Žemaičių kunigaikščių taryba 1255 m. išrinko jį savo vadovu. Vienišoji žemaičių kova su Ordinu baigėsi 1260 m. pergalingu Durbės mūšiu. Žemaičiai, padedami kuršių ir estų, laimėjo Durbės mūšį, po kurio prasidėjo Didysis prūsų bei kuršių ir žiemgalių sukilimas prieš Ordiną. Prie žemaičių kovos su Ordinu prisijungė ir karalius Mindaugas. Pietų Kurše XIII a. galutinai įsiviešpatavo karingieji žemaičiai, o kuršiai pamažu su jais asimiliavosi. Žemaičiai, remiami Lietuvos valstybės, neleido Ordinui įsitvirtinti Pietų Kurše. Po Žalgirio mūšio karas su Ordinu baigėsi 1422 m. Melno taika. Lietuvai galutinai atiteko Žemaitija su pietine Kuršo dalimi, tiesa, be Klaipėdos krašto, kurį Lietuva susigrąžino tik 1923 m., o šiauriniai kuršiai, atitekę Ordinui, sulatvėjo.
