Gamta Žemaitijoje persirito per pusiaužiemį. Vis aukščiau kyla saulė, vis dažnesnės pavasario kvaituliu kvepiančios žvaigždėtos naktys, retkarčiais sutrikdomos tuoktuvinių pelėdų balsų ir jau šiaurėn traukiančių gulbių giesmininkių pavienių būrelių klyksmo. Žiema vis dar apsireiškia retkarčiais pabarstydama miškų proskynas ir laukus nestora sniego šarma ir trumpam naktimis mesteldama vieną kitą laipsnį šalčio. Šaltuką keičia atodrėkis, šlapdriba.
Po savaitės darbų norisi ištrūkti į gamtą, norisi pakeliauti, patirti ką nors nauja. Daug nesvarstykite, traukite į Žemaitijos nacionalinį parką – Platelių ežeryno, neaprėpiamų miškų, kalvų, pelkių ir gilių klonių žemaitiškąjį perlą.
Žemaitijos nacionalinis parkas, išsidėstęs daugiau kaip dvidešimt vieno tūkstančio hektarų plote Žemaitijos aukštumos vakariniame šlaite, visus nustebina ne tik storesne sniego danga, ilgiau užsigulinčiais rūkais, kalvotu reljefu, bet ir pakelėse rymančiais rūpintojėliais, koplytėlėmis, kryžiais, darbščiais žmonėmis, kūrybingais menininkais, svetingomis kaimo turizmo sodybomis. Pažintiniam turizmui, aktyviam poilsiui čia labai tinkama vieta įvairiais metų laikais. Pasitiks nepakartojamas kraštovaizdis, iškaišytas iki 192 m virš jūros lygio iškylančiomis kalvomis, stačiais ir kiek nuožulnesniais Staricos, Švitrės, Cidabro, Ubago, Skarbo, Šatrijos, Vismino ir kitais kalnais, Mikytų alkakalniu, Liepkalniu, Šventorkalniu ir kitomis virš daubotų, pelkingų, miškingų apylinkių pakilusiomis vietovėmis. Čia yra net vienuolika piliakalnių, iš kurių įspūdingiausias dviejų vienas šalia kito esančių Gegrėnų piliakalnių ir II tūkstantmečio pradžios kapinyno archeologinis kompleksas. Šiuose piliakalniuose stovėjo 1253 m. minima Kuršių pilis Gegrė. Šiuo metu minėtasis archeologinis kompleksas jau pritaikytas lankyti: įrengta mašinų stovėjimo aikštelė, tiltukai per upelį, pažintinis takas, stendai.
Graži panorama atsiveria Žemaičių Kalvarijoje nuo Šv. Elenos kalno, nuo Šarnelės piliakalnio ir nuo Šarnelės kalvos šalia poeto Vytauto Mačernio kapo įrengtų regyklų. Iš čia jaunas poetas Vytautas žvelgė į Ertenio ežero duburį, grožėjosi savo gimtojo kaimo ir greta plytinčių Paparčių, Padegimės, Šašaičių ir Gegrėnų kaimų vaizdingomis platumomis, čia užgimė ne vienas brandus jo eilėraštis. Žemaičių Kalvarija (Gardai) įsikūrusi ant puslankio formos sudėtingo pylimo – kalvagūbrio, geologų vadinamo ozo. Nuo Varduvos upės miestelyje jis tęsiasi į šiaurės vakarus net 3,5 kilometro. Šiaurinis minėto Gardų ozo kraštas buvo nukastas žvyro reikmėms. Šiuo metu buvusiame žvyro karjere ir dalyje ozo įrengta romantiška poilsio vieta, Gardų ozo pažintinis takas su 26 m aukštyje esančia apžvalgos aikštele.
Nuostabūs vaizdai regimi iš Platelių apžvalgos aikštelės. Aplinkinį kraštovaizdį galite apžvelgti palypėję į penkių metrų aukščio medinius bokštelius, kuriuos rasite Paplatelės take, Barstytalių pelkės pakraštyje, Jogaudų miško apžvalgos aikštelėje. Plačiausiai Platelių ežeryno apylinkės atsiveria iš 2013 metais ant Cidabro kalno pastatyto 15 metrų aukščio metalinio bokšto. Jį galima rasti važiuojant keliu Plateliai–Plungė, tarp Platelių ir Beržoro bažnytkaimių. Palikus mašiną prie naujųjų Platelių kapinių įrengtoje automobilių stovėjimo aikštelėje teks paėjėti tik apie 200 metrų specialiai įrengtu taku, pereiti bevardį šaltiniuotą upeliuką ir pakilti mediniais laiptais kalvos šlaitan. Iš bokšto išvysite Platelių ežero pietinio galo vingių ir pusiasalių-salų raizgalynę, kaip ant delno pasimatys prie ežero prisišliejusi viena didžiausių mūsų parke Siberijos pelkė. Joje išlikę labai daug retų ir saugomų augalų rūšių bei natūralus pelkinis kompleksas su visais jam būdingais buveinių tipais. Jei turėsite žiūronus arba teleskopą, galėsite pasigrožėti ne tik gamtovaizdžiais, bet ir stebėti paukščius. Paukščių stebėjimo vieta dar yra įrengta prie Pakastuvos užželiančio ežero.
Kai kiek atšils, atsigaivinti galėsite Pilelio, Šv. Jono šaltinio vandeniu. Kiti gyvybingi Mėtų, Plokščių šaltiniai yra pasislėpę Plokštinės gamtiniame rezervate. Juos aplankyti ir su Plokštinės bei Rukundžių rezervatuose esančiomis gamtinėmis vertybėmis susipažinti galite tik lydimi parko darbuotojų. Šios dvi gamtinės rezervatinės zonos, apimančios kiek daugiau nei 1 000 hektarų, paliktos savaiminiam vystymuisi, gamtos procesų stebėjimui, moksliniams tyrimams. Čia įrengtas tarptautinio aplinkos monitoringo poligonas ir stotis, kur tiriama, kiek su oro srovėmis, krituliais į Žemaitiją patenka įvairios taršos ir kaip beveik natūrali gamtinė ekosistema sugeba ją suskaidyti ir apvalyti. Plokštinės ir Paplatelės miškuose galima aptikti čionykščių lūšių pėdsakų, pasigrožėti ratus danguje sukančiais jūriniais ereliais.
Pačius tyliausius ir labiausiai patyrusius gamtos stebėtojus gali nudžiuginti netikėtas susitikimas su briedžiais ar elnių pulkeliu. Vis dar neramios dienos šernams, siekiant iki minimumo sumažinti jų populiaciją. Jie skaičiuojami ne tik medžioklės plotuose, bet ir mūsų parko Plokštinės ir Rukundžių rezervatuose. Pasibaigus medžioklėms su varovais šernų skaičius rezervatuose sumažėjo. Ir šiaip jie čia randa mažai maisto, nes vyrauja spygliuočių miškai ir pelkės, todėl maitinasi už rezervato ribų medžiotojų įrengtose viliojimo aikštelėse. Rezervatų spygliuotynuose knisdami paklotę šiek tiek pasirankioja kvapnių požeminių grybų. Kartu padeda šiems grybams išplisti.
Skaičiuodami šernus aptikome jau išdygusių raudonai šviečiančių austriškųjų plačiataurių, radome mažyčių voveraičių ir nepažintų šviežiai išdygusių smulkiakepurių „mokslagrybių“. Girdėjome pavasariškai šaukiančias juodąsias meletas, genius, klausėmės ištvinusios Uošnos šniokštimo, stebėjomės bebrų darbštumu iš taip toli į siaurutį upeliuką velkant lapuočių medžių šakas.
Gamta jau bunda pripildydama aplinką pirmojo klegesio, spalvų ir kvapų, indus – saldžios klevų sulos, širdis – pavasarinio pakylėjimo ir džiugesio.
