Gražinti savo sodybą Danguolė ir Antanas Karalavičiai pradėjo vos apsigyvenę Labardžiuose. Tvarkėsi neskaičiuodami darbo valandų, kol galiausiai iš šabakštynais apžėlusios lenkės pradėjo ryškėti sklypas. Pirmojo įvertinimo sutuoktinių triūsas sulaukė 2011 metais, kai jų valda buvo pripažinta gražiausiai Rietavo savivaldybėje tvarkoma kaimo sodyba. Šiemet labardiškiai vėl pelnė tą pačią nominaciją.
Visi žmonės, puoselėjantys savo sklypuose grožį, pabrėžia, kad tvarkosi pirmiausia dėl savęs. Juk iš tiesų malonu laisvą minutę, prisėdus ant suolelio su arbatos ar kavos puodeliu, palepinti akis susikurtu reginiu. Nuo to ir pradėjome pokalbį su Antanu ir Danguole.
„Tvarkomės ne dėl apdovanojimų. Svarbiausia, kad norime gyventi gražioje aplinkoje. Tačiau, prisipažinsiu, šiemet sužinoję, kad apžiūros-konkurso „Gražiausiai Rietavo savivaldybėje tvarkomi sklypai“ vertinimo komisija mūsų valdą išrinko tvarkingiausia ir gražiausiai sutvarkyta sodyba iš visų kaimo sodybų, apsidžiaugėme. Šeimai šis apdovanojimas neeilinis. Galėsime ir anūkams papasakoti, kad Lietuvai minint šimtmetį – 2018 metais – mes buvome apdovanoti kartu su kitais savo gyvenamąją vietą, o drauge ir Lietuvą gražinančiais žmonėmis“, – neslepia D. Karalavičienė.
Rojaus kampelio kūrimas žemėje reikalauja daug pastangų. Pirmiausia – laiko ir atsidavimo. Sunkiai triūsia ir labardiškiai. Kasdien, grįžę iš darbo, iki sutemų sukinėjasi lauke. Antanas atsakingas už žolės pjovimą ir kitus daugiau jėgos reikalaujančius darbus. Jo pagrindiniai įrankiai: traktorinė žoliapjovė, kastuvas ir grėblys. Vyras sako, kad pjaudamos šitą sklypą „krito“ penkios rankomis stumiamos žoliapjovės. Gėlynų priežiūra – Danguolės rūpestis. Kiekvieną pavasarį taką, einantį per kiemo vidurį, iš abiejų pusių ji apsodina ledinukėmis arba begonijomis. Sutuoktiniai suskaičiavo, kad tam reikia nupirkti maždaug 170 daigų, o kur dar kiti vasarinėmis ar daugiametėmis gėlėmis apsodinami gėlynai.
Prakalbus apie investicijas į sklypą, D. Karalavičienė juokauja: „Šaltuoju sezonu, kai darbų lauke nebėra, važiuoju dirbti į užsienį. Pavasarį, grįždama į namus, parsivežu pinigų ir „susodinu“ į žemę. Labai mėgstu rožes. Jeigu jos nebūtų tokios brangios, karaliautų visuose gėlynuose.“
Energija, optimizmas ir gyvenimo džiaugsmas iš sutuoktinių veidų veržte veržiasi. Jie neslepia labiau mėgstantys dirbti nei dejuoti.
Kaunietė Danguolė ir šilališkis Antanas susipažino vestuvėse. Pabrolys ir pamergė taip patiko vienas kitam, kad nutarė nebesiskirti. Prisiminusi jaunystę Danguolė pasakoja: „Su bičiulėmis pasvajodavome, kur norėtume gyventi ištekėjusios. Aš apie kaimą net pagalvoti nenorėjau. Kai aš ir draugė, įgijusios siuvėjo kvalifikaciją, gavome paskyrimą dirbti Šilalės buitinio aptarnavimo kombinate, jo atsisakiau. Bendramokslė išvažiavo. Bet ir man buvo lemta gyventi Žemaitijoje. Tos pačios draugės vestuvėse susipažinau su Antanu, ir dabar jau 28-erius metus esame kartu. Gyvenimas kaime šalia mylimo žmogaus neatrodo nei niūrus, nei sunkus. Gal tik pradžia Labardžiuose, į kuriuos atsikėlėme 1992 metais, buvo kiek sunkoka. Vyras – miškininkas, per dienas darbe, o aš viena su sūneliu namuose. Vėliau, kai sugalvojome auginti pomidorus ir agurkus, liūdėti nebebuvo kada. Dirbome šiltnamiuose iki išnaktų patys, prie darbo nuo mažens pratinome ir vaikus. Maždaug vienuolika metų tai buvo mano pagrindinė veikla. Vėliau, kai agurkų nebepirko, teko ieškotis kito būdo užsidirbti.“
Antanas giria savo žmoną už darbštumą. Kur jai tik neteko padirbėti norint prisidėti prie šeimos biudžeto… Palikusi vaikus ir namus vyrui prižiūrėti, šaltuoju metų laiku Danguolė skynė mandarinus ir apelsinus Ispanijoje, dirbo valymo darbus Švedijoje, o praėjusią žiemą slaugė pagyvenusią moterį Vokietijoje. „Slaugyti sergantį žmogų – atsakingas, sąžiningumo ir atsidavimo reikalaujantis darbas. Iš pradžių buvo labai sunku, bet palaipsniui išmokau. Įgijau tokią slaugymo patirtį, kad galėčiau net prezidentą prižiūrėti“, – sako labardiškė.
Dabar moteris dirba Vatušiuose esančioje gamykloje „Rietuva“, tad šią žiemą greičiausiai praleis namuose šalia savo sutuoktinio.
Vien darbu sotus nebūsi. Ir Danguolė, ir Antanas turi savų pomėgių. A. Karalavičius – medžiotojas ir žvejys. Jo trofėjų sąraše – aukso medalį pelnę stirnos ragai, sidabro medalį – elnio. Ne visi medžiotojai gali pasigirti nušovę vilką, o štai labardiškio kulkos pasivijo net tris miško grobuonis.
Penkerius metus vyras buvo kaimo seniūnaičiu. „Žmonės, kurie puoselėja savo namus, nori, kad ir jų kaimas atrodytų gražus. Vyras daug laiko skyrė kaimo viešųjų erdvių priežiūrai, dabar atėjo laikas šį darbą dirbti kitiems“, – giria sutuoktinį žmona.
Danguolė, turėdama laisvą minutę, mezga, neria, daro įvairius rankdarbius iš natūralių, gamtoje randamų medžiagų.
Abu mėgsta keliauti. Aplankytos Balkanų šalys, žvalgytasi po Prancūziją, Vokietiją, Italiją. Keliauta Venecijos kanalais, gėrėtasi Skandinavijos gamta. Savo sidabrines vestuves kartu su sūnumi Edvinu ir dukra Asta atšventė poilsiaudami Turkijoje.
Karalavičių šeima neseniai pasipildė nauju nariu. Praėjusių metų rugpjūčio 27 dieną, Danguolei ir Antanui minint savo vestuvių 27-ąsias metines, vedė jų sūnus. Su žmona Greta jis įsikūręs Vilniuje.
Tėvų širdis džiugina ir dukra Asta, kuri Vytauto Didžiojo universitete siekia molekulinės biologijos ir biotechnologijos magistro laipsnio.
„Vyras – mano didysis gyvenimo prizas. Kai esi šalia mylimo, tave palaikančio žmogaus, ne taip svarbu, kuriame žemės kampelyje tau duota gyventi. Svarbiausia netingėti, negailėti savęs, ir bet kuri sena lūšnelė prisikels naujam gyvenimui, o supelkėjusioje lenkėje sužydės rožės“, – kalba D. Karalavičienė.
