Pirmasis mūsų laikraščio numeris pasirodė 1945 m. balandžio 10 d. Tuomet jis vadinosi „Mažeikių tiesa“. Per keturis dešimtmečius laikraštis tris kartus keitė pavadinimą, nuo 1990 m. pavasario tapo „Santarve“. Dar viena sukaktis!
Ruošdamiesi paminėti šias svarbias sukaktis paprašėme mūsų skaitytojų atsakyti į vieną svarbų klausimą: ką jiems reiškia vietinis laikraštis.
Tarp „Santarvės“ pašnekovų šį kartą yra ir ilgamečių skaitytojų, ir straipsnių herojų, ir mūsų nuolatinių pagalbininkų, ir net medijų ekspertas.
Skaičiuojame metus ir mename žmones
Doc. dr. Jolanta MAŽYLĖ, Vilnius:
– Prieš gerus metus nutiko linksma istorija, kuria pirmiausia ir noriu pasidalyti su Santarvės redakcija bei skaitytojais.
Rinkdama medžiagą apie legendinį redaktorių ir žurnalistą, iš Mažeikių krašto kilusį Vytautą Gedgaudą Nacionalinėje bibliotekoje užsisakiau šeštajame dešimtmetyje Vakaruose leistą lietuvių tautinės krypties žurnalą Santarvė. Nustebau, kai labai mikliai bibliotekos tarnautojas man atvežė visą stirtą (krūvą) laikraščio įvairiausiais pavadinimais Mažeikių tiesa, Komunistinis rytojus, Pergalės vėliava. Ir paaiškino, girdi, čia Mažeikių laikraštis, nuo 1990-ųjų tik Santarve vadinamas. Žinoma, greitai išsiaiškinome, ko man iš tikrųjų reikia, tačiau visa tai nuteikė labai smagiai.
Tik pagalvokit, koks sutapimas! Ieškau mažeikiškio Vytauto Gedgaudo publicistikos užjūriuose leistoje Santarvėje, o man pateikia būtent Mažeikių laikraščio Santarvė pirmtakus. Negana to, tiek beveik 15 metų toli nuo Tėvynės veikusios užsienio lietuvių politinės kultūrinės organizacijos Lietuvių rezistencinės santarvės, tiek jos leidžiamo žurnalo pavadinimo autorius buvo viekšniškis prof. Mykolas Biržiška.
Taigi kaip gražiai ataidėjo santarvės motyvas! Per kelis dešimtmečius, kelias kartas ir net kelis istorinių pervartų laikotarpius. Kitaip galėtum pasakyti, kaip vaikas auga, bręsta, taip ir visuomenė bei jos spauda keičia savo drabužį.
Šiais laikais labai mėgstama svaidytis trafaretiniais šūkiais, neva išmaniųjų technologijų pasaulyje spauda pasmerkta išnykti, nes viską galima susirasti telefono ar kompiuterio ekrane. Anaiptol! Panašių grasinimų kažkada sulaukė teatras, kai atsirado kinas, paskui tasai pats kinematografas, kai atsirado televizija, dar vėliau pati televizija, kai suvešėjo socialiniai tinklai… Šią medijų pasaulio grandinę galima būtų tęsti ir tęsti, tačiau nemanau, kad prasminga. Medijų kaita tiesiog įrodė, jog pasaulio komunikacijos instrumentai yra labai įvairūs ir saviti savo galimybėmis, turiniu ir forma. Todėl ir spaudos pakasynų, regis, dar ilgai teks laukti… ir, tikiu, nesulaukti.
Kodėl žmogui reikia vietos laikraščio? Ogi todėl, kad jisai arčiausiai jo, jo namų, jo bendruomenės. Kokioms medijoms gali rūpėti tai, kas yra arčiausiai tavęs? Todėl ir sakau, kad vietos laikraštis iš esmės rėžia bendruomenių ateities ir bendrabūvio, bendradarbiavimo perspektyvas. Ne veltui Vakarų komunikacijos ir žurnalistikos mokslininkai vietos spaudą tyrinėja kaip labai svarbų pilietiškumo ir bendruomeniškumo objektą.
Grįžtu prie Santarvės redakcijos ir skaitytojų. Datos, jubiliejai tik padeda mums prisiminti gerus darbus ir žmones, juos nuveikusius. O juk ir pats Santarvės pavadinimas talpina savyje dermę ir sutarimą, tikrąją santaiką su savimi ir kitais. Tad dar ilgai būkime su Santarve!
„Skaitėme visi. Iš rankų į rankas perleisdami“
Irena SRĖBALIENĖ, Dagiai:
– Neatsimenu, ar skaičiau ką prieš „Pergalės vėliavą“, bet rajoninis laikraštis mūsų šeimoje visada buvo prenumeruojamas. Skaitėme visi. Iš rankų į rankas perleisdami. Ne veltui sakoma: prie ko jaunas įprasi, tą senas atrasi.
Iš tėvų namų išėjusi pati visada prenumeruoju laikraštį. Kaipgi be rajono naujienų?
Aišku, kad man įdomiausios kaimo gyvenimo naujienos, o jei dar ir pažįstamas žmogus aprašytas, tai net kaimynui neši parodyti.
„Santarvėje“ yra ir reklamos, skelbimų. Tai man atrodo labai naudinga: sužinai, kiek malkos, kiek anglys kainuoja, kas kaminus valo… Ir apie kultūrinius renginius, tiek buvusius, tiek būsimus, iš anksto žinau. Visada ieškau žinių apie sveikatos apsaugą, gal kad pati visą amžių kaimo felčere dirbau. Labai patinka Redaktoriaus skiltis, Audronės pamąstymai. Tuos pagalvojimus tai perskaitau pirmiausia ir į šoną padedu, kad dar kartą perskaityčiau, pati savo mintis perkratyčiau…
Nemaišo ir „Vakarų Lietuvos“ priedas. Susidomėjusi ten perskaitau žmonių nuomones, aktualijų skiltį. Sakyčiau, kad beveik ištisai viską perskaitau, gal tik apie sportą mažiau.
Gaila, bet mano vaikai popierinio laikraščio nebeskaito. Bet, jei esu padėjusi laikraštį, kuriame parašyta kas nors įdomaus apie mūsų kaimą, perskaito ir popieriuje, ir patys paskui džiaugiasi.
„Be rajoninio laikraščio daug ko nežinotume“
Algimantas BARKAUSKAS, Renavas:
– Rajoninį laikraštį skaitau nuo senų senybės. Nors per amžių teko daug dirbti, kaip žmonės sako, per galvas ir per kojas verstis, laikraščiui laiko visada užteko.
Neskaitau visų straipsnių ir straipsnelių, nes jų labai daug. Mūsų rajono laikraštis – labai informatyvus. Rasi, ko tik nori.
Perverčiu nuo pirmo puslapio iki paskutinio ir pradedu… nuo galo. Ten randu neilgų ir neįkyrių patarimų sveikatai, buities priežiūrai… Visada perskaitau užuojautas, sveikinimus. Pasidomiu, kas ką siūlo parduoti, kokias paslaugas teikia.
Visada perskaitau istorinius tekstus: Povilo Šverebo, Vytauto Ramanausko, Genoveitos Gricienės. Po tekstų apie tremtinius ilgai neužmiegu.
Kiekviename numeryje ieškau informacijos apie žemės ūkį, Savivaldybės tarybos reikalus.
Žodžiu, be rajoninio laikraščio daug ko nežinotume. Prenumeruoju visada visiems metams. Kol gyvensiu, tol skaitysiu.
Tegul tik gyvuoja rajoninį laikraštį leidžiantys žmonės. Didelė pagarba jų darbui.
„Tai vienas iš pagrindinių istorinių šaltinių“
Vytautas RAMANAUSKAS, Mažeikiai:
– Jeigu apie vietinę spaudą kalbėčiau trumpai, ji man labai daug reiškia.
Kaip muziejininkui, tai yra vienas iš pagrindinių istorinių šaltinių. Pirmieji rajono laikraščio, pasirodžiusio po Antrojo pasaulinio karo, numeriai, kuriuos esu pervertęs, informacijos apie rajono gyvenimą davė nedaug, vietinių aktualijų čia praktiškai nebuvo. Tačiau vėlesnių metų laikraščiai jau duoda daug informacijos, jeigu nori ką nors sužinoti apie mažeikiškius, Mažeikių miesto ir rajono plėtros pradžią, įvairiausius įvykius. Tada imi komplektus ir vartai.
Dabar ruošiu knygą „Mažeikių istorinė fotografija 1940–1990 metais“, ir rajoninis laikraštis yra vienas iš pagrindinių faktų šaltinių.
Kaip mažeikiškiui, man vietinis laikraštis taip pat yra būtinas – aišku, ne viską skaitau nuo pat pradžios iki pabaigos, tačiau tai, kas man įdomu arba aktualu, visada perskaitau.
Daug kas sako, kad internetas labiau populiarus ir aktualus, tačiau man patinka popierinis variantas. Aš maloniau skaitau tikrą laikraštį, o ne PDF failus. Jų darbe tenka peržiūrėti įvairiausių, manau, skaitmeninio teksto ir taip per daug mūsų gyvenime.
Internetas man yra naudingas tik tuo, kad, įvedęs nuorodą, lengvai galiu rasti straipsnio datą. O tada jau imu komplektą ir skaitau popierinį originalą.
„Gyvuok, „Santarve“, kad visi gyventume santarvėje“
Gedvyga PETRAUSKIENĖ, Mažeikiai:
– Pagarbą rajoniniam laikraščiui esu priaugusi. Tėvas visada prenumeruodavo rajoninį laikraštį ir keletą žurnalų. Augau Skuodo rajone, tai tėvas net balsu laikraštį paskaitydavo, kad visi žinotume, kas Skuode ar aplink jį įvyko. Pabrėždavo – kas ten toli, tą radijas ar televizija praneš, o apie savo kraštą pačiam reikia domėtis.
Baigusi studijas, apsigyvenau Akmenėje, tai prenumeravau Akmenės rajono laikraštį. Nuo 1983-iųjų gyvenu Mažeikiuose ir vėl prenumeruoju rajono laikraštį. Iš pradžių buvo „Pergalės vėliava“. Buvo įdomu skaityti apie Naftos gamyklos statybą, apie Kompresorių gamyklą ir ETG, apie kitas to meto statybas, apie kaimo reikalus. Laikraštyje buvo daug nuotraukų, net meninių. Buvo daugiau rašančių korespondentų, tad aprašomi įvykiai lietė ir atokius kaimus.
„Santarvės“ laikraštį perskaitau nuo A iki Z. Iš pagarbos prie jo dirbantiems žmonėms. Mėgstu paskaityti istorine tema, patinka žmonių gyvenimo istorijos. Džiaugiuosi antradienio priedais, o penktadienio laikraštis visada įdomus. Patinka redaktorės skiltis. Kiekvieną kartą, imdama į rankas, galvoju: apie ką šiandien bus ta skiltis ir kaip ten bus…
Nesuprantu žmonių, kurie nepagarbiai atsiliepia apie laikraštį, esą, ir ką ten skaityti! Įtariu, kad gal ir išvis jo neskaito, tik šiaip paburba kaip dėl prastų orų…
O mano draugės kartais stebisi: „Iš kur tu taip viską žinai?“ Ogi rajoniniam laikraštyje perskaičiau. Ir apie būsimus renginius irgi iš laikraščio žinau.
Kartais kyla minčių ir pačiai ką parašius nusiųsti. Yra buvęs mano žemaitiškas tekstas laikraštyje išspausdintas. Mėgstu keliauti, stebėti, klausytis. Gal pamėginsiu ir parašyti… Išėjus iš darbo, laisvo laiko kaip ir užtektų. Tik noro reikia.
Džiaugiuosi, kad rajone šitiek metų eina popierinis laikraštis. Ir pavadinimas labai prasmingas. Gyvuok, „Santarve“, kad visi gyventume santarvėje.
Nuotr. L. SKIRPSTO, iš redakcijos ir asmeninių archyvų
