Į folklorą Arūnas Gedmantas pasinėrė dar studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedroje. Jauną vyrą taip sužavėjo tautos istoriją atspindinti liaudies kūryba, jog dar būdamas studentas įsidarbino mokytoju, kad galėtų šia meile užkrėsti kuo daugiau žmonių.
Dirbti meno vadovu Rietavo savivaldybės kultūros centro Tverų filiale A. Gedmantas pradėjo daugiau nei prieš dvejus metus. Atėjo į gimnaziją trumpam pavaduoti folkloro mokytojo, bet buvo įvertintas ir pakviestas pasilikti ilgesniam laikui. Mėnesio užteko, kad tveriškiai pajaustų, kaip šis žmogus myli savo darbą ir kaip jam svarbu puoselėti etninę kultūrą.
A. Gedmantas prisipažįsta, kad apsidžiaugė sulaukęs tokio pasiūlymo, nes Varniuose, kur gyvena, nuolatinio mokamo darbo tuo metu neturėjo. Tveruose jam vaikščioti iš kiemo į kiemą ir kviesti žmonių į kolektyvą nereikėjo, nes moterys į ansamblį jau buvo suburtos.
„Kolektyvas labiau linko prie romansų, o aš pasiūliau dainuoti daugiau liaudies dainų. Patikėkite, folklorą reikia mokėti dainuoti. Tai lyg kvėpavimo pratimai, kai iš dainininkų reikalauju laiku įkvėpti ir iškvėpti, – jau po dviejų dainų man moterys guodžiasi pavargusios. Mokau žmones širdimi pajausti folklorą, labiau pažinti liaudies kūrybą, dainavimo tradicijas. Kolektyve – šešiolika narių. Daugiausia moterys. Vyrų čia tik trys. Vienas jų – Jonas Varkalys – kauniškis, su mumis būna tik vasarą, kai čia apsigyvena. Žmonės Tveruose labai mieli, jie nori dainuoti. Visą gyvenimą dirbau su tais, kurie myli muziką, bet prie jos yra mažai prisilietę“, – pasakojo meno vadovas.
A. Gedmanto vadovaujamas kolektyvas greitai „pasikrikštijo“. „Kermušie“ – tai buvusio kaimo Tverų seniūnijoje vardas. „Kaimo neliko, bet mes nešime jo vardą, nes ten gyveno žmonės, kurie, kaip pasakojama, buvo labai darbštūs ir rovė kelmus, kad turėtų dirbamos žemės“, – folkloro kolektyvo pavadinimo kilmę mums atskleidė viena ansamblio narių Vanda Paliokienė.
„Kermušie“ iš tiesų garsina savo vardą ir Tverus. Jis koncertuoja ne tik savo miestelyje ir aplinkiniuose rajonuose, yra vykęs į festivalį Lenkijoje. Kolektyvas senovės žemaičių sostinę Tverus, 2018 metais tapusius Lietuvos mažąja kultūros sostine, pristatė Vilniuje. „Koncertai ir išvykos kolektyvui, koks jis bebūtų, yra būtini. Nebūtų jų, neliktų ir motyvacijos repetuoti. Mano įsitikinimu, meno kolektyvas, neturintis progų pasirodyti žiūrovams, ilgiau kaip dvejus metus negyvuotų“, – kalbėjo A. Gedmantas.
Tveriškiai ne tik išsiruošia į koncertines išvykas, bet ir patys rengia folkloro festivalį „Užsilėpso aš ont kalna“, į kurį atvyksta ansamblių iš įvairių Lietuvos savivaldybių. Organizatoriai neatsisako minties festivalį padaryti tarptautinį pasikviečiant kolektyvų iš Latvijos ar Lenkijos.
Meno vadovas atskleidė turėjęs planų patekti su „Kermušie“ į Dainų šventę Vilniuje. Koją gražiems planams pakišo peržiūra. Iš pradžių nusivylęs dėl nesėkmės, A. Gedmantas sakė vėliau supratęs, kad tai išėjo tik į gera: „Nuvažiavęs į Vilnių kaip šventės žiūrovas ir pamatęs, kokie krūviai teko saviveiklininkams, supratau, kad mano žmonės, kurių dauguma pensinio amžiaus, tokio tempo būtų neatlaikę.“
Į Varnius kaimyniniame Telšių rajone A. Gedmantą prieš beveik ketverius metus atvedė meilė. Vilnietis, gimęs ir augęs sostinėje, prisipažįsta, kad tik atsidūręs ramiame mažame miestelyje suprato, kaip jį „dusino“ didmiestis. Meniškos sielos žmogus savo žmonai, dirbančiai Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijoje pradinių klasių mokytoja, savanoriškai padėjo suburti vaikų folkloro kolektyvą ir dirbti su juo. Vėliau Varnių seniūnijos kultūros namuose atsirado meno vadovo vieta, tad Arūnas čia dirbo su dviem kolektyvais – suaugusiųjų ir vaikų.
„Esu visa galva paniręs į folklorą. Negaliu nedainuoti. Pirmoji mano pažintis su muzika įvyko, kai dar būdamas vaikas įsijungiau į berniukų chorą „Ąžuoliukas“. Paauglystėje, prasidėjus balso mutacijai, iš kolektyvo išėjau, bet noras dainuoti manyje tyliai kirbėjo, kol vėl išsiveržė į paviršių. Pradėjau lankyti liaudies muzikos būrelius mokykloje. Baigęs vidurinę 1990 metais įstojau į neseniai įkurtą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedrą.
Dar studijuodamas pradėjau mokytojauti etninės kultūros kryptį pasirinkusioje Vilniaus Senvagės mokykloje. Įkūriau vaikų folkloro ansamblį, o su „Kodravo“ kolektyvu repetavau buvusiuose Profsąjungų rūmuose“, – pasakojo vyras.
Matydamas, kaip neadekvačiai atlyginimui auga mokytojų darbo krūvis ir didėja popierizmas, A. Gedmantas paliko pedagogo darbą ir įsidarbino vadybininku dienraščio spaustuvėje.
Prie mėgstamo užsiėmimo jis vėl grįžo atvykęs gyventi į Žemaitiją. „Su folkloru aš subrendau. Man liaudies dainos ne liūdnos – jos skirtos ne klausyti, o jungtis prie dainuojančių. Folkloras atspindi visus didžiausius įvykius, tautos išgyvenimus, žmonių patirtus vargus ir džiaugsmus. Atsisakykime etnokultūros ir prarasime istoriją, tautos savitumą“, – pabrėžė „Kermušie“ meno vadovas.
