Šįkart ne apie Platelių ežero vandenį, bet jo skalaujamą Pilies salą. Kas yra buvęs šioje saloje vasarą, tikriausiai mena didžiulius paupinius jonpaparčius, senų ąžuolų, liepų ūksmę, tręštančius virtėlius. Bet turbūt retas kuris yra atidžiau žvilgtelėjęs į paklotę. O vertėtų, nes čia galima aptikti spalvingų, įvairių formų grybų. Tik reikia žemai pasilenkti, o dar smagiau – atsigulti, apsidairyti, ir tada visa grybų karalija prieš akis.
Gal kam pavyks pastebėti neįprastų, saugomų, Lietuvoje retų baravykų, kurių saloje auga net keletas rūšių. Čia stiebiasi tamsutis, nelengvai pamatomas tikrasis juodbaravykis, kurio pavadinimas pasufleruoja vaisiakūnio spalvą. Galima rasti ir dėmėtąjį baravyką, su būdingu geltoname fone purpuriškai rausvai taškuotu (be juodo tinklelio) kotu ir tuo besiskiriančiu nuo baravyko paąžuolio. Šiemet liepų paunksmėje aptikta keletas vasarinių baravykų, kuriuos atskirti nuo tikrinių baravykų reikia patyrimo ir apie kurių paplitimą šalyje mokslininkai turi mažai duomenų. Patį atidžiausią salos lankytoją gali nustebinti dar vienas baravykas – tikrasis žvynbaravykis, unikalus tuo, kad žinomas augantis tik Pilies saloje ir niekur kitur Lietuvoje. Laikomas sengirių reliktu. Šiais metais, matyt, dėl palankių meteorologinių sąlygų šių grybų kaip niekad užderėjo. Aptikta per 60 vaisiakūnių, kai įprastai būdavo randama iki dešimties. Jų kepurėlės apaugusios pilkais ar net juodais stambiais žvynais, kotas pilkas, gauruotas. Nepatyrusiam grybas gali panėšėti į žvynabudę, bet reikia pažvelgti į kepurėlės apačią (himenoforą): žvynbaravykio ji sudaryta iš vamzdelių, bet ne iš lakštelių.
Paminėtų baravykų neraukite ir nedėkite krepšin. Jie tinkami tik akims paganyti, smalsumui patenkinti ir nuotraukose įamžinti. Saloje apstu ir kitų rūšių grybų, bet tik pastabūs Platelių ežero Pilies salos lankytojai bus apdovanoti grybų karalystės staigmenomis.
Gitana SIDABRIENĖ
Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos Gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyr. specialistė
Sauliaus SIDABRO nuotr.