Lapkričio 23 dieną mūsų šalis minėjo ypatingą sukaktį – Lietuvos kariuomenės atkūrimo šimtmetį. Ši iškili data pažymėta ir Plungėje. Penktadienį kraštotyrininkų klubas „Pilaitė“ pakvietė visus besidominčiuosius Lietuvos valstybės praeitimi į Plungės viešojoje bibliotekoje surengtą istoriko Bronislovo Pociaus paskaitą „Pirmosios Lietuvos Respublikos kariuomenės kūrimosi istorija“.
Kaip pabrėžė kraštotyrininkų klubo „Pilaitė“ pirmininkė Otilija Juozapaitienė, mintis nepraleisti progos prisiminti Lietuvos kariuomenės kūrimosi istoriją užgimė jų organizacijos nariams, ir visų pirma plungiškiams gerai žinomam istorikui B. Pociui.
Šių metų lapkričio 23-ioji buvo išskirtinė – tą dieną sukako lygiai šimtas metų nuo to laiko, kai buvo pradėta formuoti mūsų šalies kariuomenė. Kokie istorijos įvykiai šį faktą lėmė, B. Pocius ir papasakojo penktadienį bibliotekoje susirinkusiems žmonėms.
Pats B. Pocius visiems žinomas kaip ilgametis istorijos mokytojas, kolekcininkas, galintis pasigirti sukaupęs išskirtinių monetų, tarp jų – ir lietuviškų litų, Lietuvoje cirkuliavusių pinigų kolekcijas. Jo surinktuose fonduose – ir istorinės nuotraukos, išskirtinės knygos. Dalį fotografijų buvo galima išvysti per paskaitą apie Lietuvos kariuomenę. Jose užfiksuota nemažai akimirkų ir iš plungiškių kareivių gyvenimo.
Oficialia Lietuvos kariuomenės atkūrimo data, kaip jau minėta, laikoma lapkričio 23-ioji. Šią dieną 1918 metais Ministras Pirmininkas Augustinas Voldemaras pasirašė įsakymą, įsteigiantį Apsaugos Tarybą. Kartu buvo įsakyta pradėti formuoti naująjį Lietuvos kariuomenės pulką.
Sugrįždamas į 1918-uosius, B. Pocius priminė, kad pagrindą, nuo kurio buvo pradėtos burti šalies gynybinės pajėgos, iš pradžių sudarė kariai savanoriai. Jų nebuvo labai daug: lapkričio pabaigoje fiksuota, kad norinčiųjų pradėti karo tarnybą buvo vos 180. Paskelbus mobilizaciją, kareivių skaičius išaugo ir 1919 metų rugsėjį jis siekė kiek daugiau nei 20 tūkstančių, o 1920 metų pabaigoje Lietuvos kariuomenę jau sudarė apie 44 tūkstančius karių. Kas lėmė tokį pagausėjimą? Pasak B. Pociaus, tam nemažą įtaką greičiausiai padarė Vyriausybės sprendimas, kad visiems kariams už tarnybą bus duodama žemės. O ji valstiečiui – didžiausias ir vertingiausias turtas.
Lietuvos kariuomenės kūrimas buvo labai sunkus: pinigų nebuvo, ginklus iš vokiečių kareivių, besitraukiančių iš šalies, reikėjo pirkti už degtinę, lašinius, sviestą ar nuvertėjusias ostmarkes. Tuometės kariuomenės pagrindą po jau minėtos paskelbtos mobilizacijos sudarė grįžę iš Rusijos karininkai ir puskarininkiai, o savanorių gretas – studentai, moksleiviai, ūkininkai ir amatininkai. Istorijos šaltiniai mena, kad blogai ginkluota Lietuvos kariuomenė 1919 metų vasario mėnesį, turėdama tik du pėstininkų pulkus ir du batalionus, stojo ginti mūsų nuo Raudonosios armijos. Ji jau rugpjūčio 25 dieną buvo išvyta iš Lietuvos.
B. Pocius priminė, kad Lietuva, vos pradėjusi kurti savo nepriklausomą valstybę, dvejus metus kariavo su trimis galingesniais priešais – Rusija, Lenkija, bermontininkais (rusų ir vokiečių savanoriais, norėjusiais atkurti caro valdžią), o mūsų kariuomenė, nors ir menkai ginkluota, bet vedama stiprios dvasios, apgynė Lietuvos nepriklausomybę. Per laisvės kovas iš viso žuvo 2 711 kareivių.
Per paskaitą B. Pocius kalbėjo ir apie Plungėje vykusį karinį gyvenimą. Akcentuota, kad 1934 m. mūsų mieste buvo dislokuotas 4-asis Lietuvos kariuomenės artilerijos pulkas, kurį sudarė 10-oji ir 11-oji lengvųjų lauko patrankų, 2-oji haubicų ir 2-oji sunkiųjų patrankų baterijos. 1939-ųjų kovą Vokietijai atėmus iš mūsų Klaipėdą, Plungėje dislokuotas 6-asis pėstininkų P. K. Margirio pulkas. Be šių pulkų, buvo ir mokomoji kuopa, kurioje tarnaujantys naujokai įgydavo pėstininko, artileristo ar ulono praktinių įgūdžių. Vėliau jie tarnaudavo atitinkamuose pulkuose.
1935 m. Plungėje (už geležinkelio pervažos) buvo pastatytos didžiulės kareivinės, kuriose vienu metu galėjo būti dislokuojama apie 2,5 tūkstančio kareivių. „Į kareivinių atidarymą atėjo labai daug žmonių, vadinasi, žmonės tikėjo savo kareiviais, savo armija“, – dėstė B. Pocius.
Istoriko parengtoje vaizdinėje medžiagoje buvo galima išvysti Plungėje vykusių kariuomenės ir visuomenės suartėjimo švenčių nuotraukų, užfiksuoti pavieniai kariai savanoriai, jų tarnybos momentai ir kt. „Lietuvos kariuomenėje kariu savanoriu buvo toks plungiškis Antanas Grišmanauskas. Trys jo vaikai ir šiandien Plungėje gyvena“, – pastebėjo pranešėjas.
Paskaitos pabaigoje prisiminta šiandieninė Lietuvos kariuomenės situacija. „Turime apie 20 tūkstančių karių. Ar tikrai šiandien su tokiu pat entuziazmu gintume savo valstybę, kaip tai darėme prieš šimtą metų?“ – kėlė klausimą istorikas.
